– Gal jūs žinote, kas yra meilė ir kaip ilgai bei laimingai mylėti?

– Atsakymo į šį klausimą iki šiol, ačiū Dievui, niekas nežino. Aš savo mylimai moteriai dažnai sakau: jei žinočiau, už ką aš tave myliu, tai jau nebūtų meilė. Tai būtų išskaičiavimas, pragmatizmas ar dar kažkas. Jei būtų mechanizmai, priverčiantys pasirinktą objektą įsimylėti, tėvai galėtų suporuoti vaikus kaip gyvuliukus, vienas partneris galėtų paveikti kitą. Yra daug legendų apie žolių poveikį, būrimus, bet jei iš tiesų galėtume meilę sužadinti ar nuslopinti, būtų tikrai liūdna.

– O gal galėsime tai padaryti, jei jau galima pradėti žmogų dirbtinai, pagalbinio apvaisinimo būdu?

– Apvaisinimas ir meilė neturi nieko bendra. Anksčiau žmogus nė neįsivaizdavo, kad gali kištis į tokius santykius. Dabar, kai perskaitomi genetiniai kodai, literatūroje ir filmuose kalbama apie atranką, genetikos tobulinimą, kuriami įvairūs scenarijai. Jie labai baisūs. Pavyzdžiui, natūraliai gimę žmonės bus žemesnės rasės, nes bus netobuli. Kol kas, ačiū Dievui, taip nėra.

– Tai peržengia sveiko proto ribas. Tačiau, kai prarandamas protas įsimylėjus, gerai, kad meilė yra laikina?

– Meilė yra ypatinga psichikos būsena. Ji gali būti amžina, bet turi savo ciklus, stadijas: medaus mėnuo, vaikų auginimo laikotarpis, senatvė.

Įsimylėjus suaktyvėja žmogaus fiziologija, sustipėja imunitetas, natūraliai padidėja atsparumas ligoms.

Jei kalbame apie vyro ir moters įsimylėjimą, ši psichikos būsena iš esmės labai panaši į hipomaniją. Tai lengva manija, kuriai būdinga liguistai pakili nuotaika. Ligos atveju ji lydi visur, o įsimylėjus manija susijusi su konkrečiu objektu – tuo vienu vieninteliu žmogumi. Jis ir visa, kas su juo susiję – būsimas gyvenimas, buvimas kartu, jo giminės, draugai, automobilis, darbas, drabužiai ir panašiai – vertinama neobjektyviai, matoma gražiausiomis spalvomis. Įsimylėjimo fazė yra nuostabus laikotarpis, ypač jei meilė yra abipusė. Deja, jis, kaip ir kiekviena būsena, turi savo pabaigą.

– Kas sukelia šią būseną, svaigina tarsi narkotikai ar alkoholis?

– Tai tikrai panašu į svaigalų poveikį. Dabar jau ištirta, kaip tam tikrose smegenų vietose pakinta tam tikrų endorfinų, vadinamų neuromoduliatoriais, koncentracija. Jie yra pagrindiniai meilės hormonai. Tyrimais įrodyta, kad įsimylėjus tikrai pasikeičia kai kurių smegenų centrų aktyvumas, tam tikrų neuromoduliatorių išskiriama daugiau. Taigi, tai turi fiziologinį pagrindą.

– Betgi dažniausiai įsimylima akimis, jutimais?

– Meilė yra natūralus, per šimtus tūkstančių metų žmogaus biologinėje ir socialinėje evoliucijoje išsivystęs jausmas, todėl tai naudingas dalykas. Jis pagrįstas tuo, kad žmogus susilauktų palikuonių. Dabar, kai sukurta kontracepcija, meilės suvokimas keičiasi.

– Tačiau jos teigiamos savybės, kai meilė stiprina, suteikia sparnus, padeda sveikti, vis dėlto išlieka?

– Kalbant apie sveikimą, jį skatina visos teigiamos emocijos. Jos stiprina ir sveikatą, ir imunitetą. Įrodyta, kad laimingi žmonės yra sveikesni.

– Laimingi yra mylintys ir mylimi?

– Tai viena iš labai svarbių laimės sąlygų. Įsimylėjus suaktyvėja žmogaus fiziologija, sustipėja imunitetas, natūraliai padidėja atsparumas ligoms. Mylintys žmonės gali nuversti kalnus, atlikti tai, kas, atrodo, neįmanoma, kartais, iš šalies žiūrint, netgi neprotinga. Hipomanijos būsena organizmui suteikia ištvermės. Yra tokia patarlė: šuniui ir bernui trys kilometrai – ne kelias. Aš pats atsimenu, kai turėjau merginą iš gretimo miestelio. Mama paprašydavo nueiti į parduotuvę, tai atsikalbinėdavau, nes atrodė labai toli, o panelę palydėti nekildavo jokių problemų.

– Ar tiesa, kad bučiniai išskiria laimės hormonų?

– Bučiniai, prisilietimai, seksas per endorfinų sistemą skatina jų išsiskyrimą. Buvimas kartu, kalbėjimasis ir ramina, ir guodžia. Įsimylėjėliai, gyvendami atskirai, būtinai prieš naktį pasišneka telefonu ar kitomis ryšio priemonėmis. Jie tai daro intuityviai, bet rezultatas – daug greičiau užmiegama, nes išsiskiria endorfinai, nusiraminama, apima maloni būsena.

– O jei myli tik vienas?

– Jei meilė praeina, jausmai atšąla, mylinčiajam tai yra didelė tragedija.

– Kodėl taip išgyvena palikti įsimylėjėliai ar mylintieji be atsako?

– Jiems be meilės griūva visas pasaulis, nes jis sukoncentruotas į vienintelį asmenį. Nelaimingai įsimylėjęs žmogus nesuvokia pasaulio visumos, jame mato tik vieną šviečiantį tašką. Taip, kaip žiūrėdami į saulę ar ryškią lempą, matome tik tą šviesą. Nematome kambario, aplinkos, dangaus. Įsimylėjus pasaulis taip suvokiamas: jei to žmogaus nėra – nieko nebėra: nei artimųjų, nei draugų, nei veiklos. Taip būna ir į depresiją linkusiesiems. Jiems būdingas tunelinis mąstymas, kai žmogus yra tarsi tunelyje: mato tik savo nelaimę, skausmą, išsiskyrimą, ir nieko daugiau. Visa kita – tarsi uždengta. Tokia būklė visada pavojinga.

– Ką daryti taip mąstančiam žmogui? Juk tokia būsena gali privesti prie savižudybės.

– Būna ir savižudybių. Visko būna gyvenime. Kalbant apie jaunus žmones, pats geriausias vaistas yra naujas objektas, nauja meilė. Svarbu išsivaduoti iš to tunelinio mąstymo ir matymo. Apsidairius aplinkui, pamatoma, kad yra dėl ko gyventi, ir atsiranda visai patrauklių susižavėjimo bei meilės objektų. Ypač šiuolaikiniame pasaulyje, kai bendravimo galimybės gana plačios. Kai seniau kaime buvo vos keli panašaus amžiaus jaunuoliai, kitą susirasti būdavo sunku ir tai prilygdavo tragedijai.

Apie tokias poras sakoma: jie nepaprastai mylėjo vienas kitą, jis – jos jauną kūną, ji – jo pinigus.

Svarbiausia yra suprasti, kad pasaulyje yra daug reikšmingų dalykų, yra draugai, šeima, mokslas. Yra ir kitų asmenybių, kurios dar neatsiskleidė savo geriausiomis savybėmis, ir reikia tikėtis, kad tavo gyvenime atsiras kitas puikus žmogus.

– Taip nelaimingai įsimylėjusįjį turi paguosti artimieji, draugai?

– Jie liūdinčiajam turi patarti, pasistengti jį įtraukti į kokią nors veiklą, bendravimą. Svarbiausia – neleisti sėdėti vienam namie užsidarius langines, užsitraukus užuolaidas, išsijungus telefoną, nes tada iš tiesų atrodo, kad pasaulyje nieko daugiau nėra. Jaunų žmonių adaptacijos galimybės labai plačios ir dažniausiai jie gana greitai iš tos būsenos išsivaduoja. Labai dažnai paaiškėja, kad nevertėjo kentėti, o buvęs mylimasis turi nemažai ydų.

Žinote, koks geriausias vaistas nuo nelaimingos meilės iš pirmo žvilgsnio? Įdėmiai pažiūrėti antrą kartą.

– Vadinasi, iki santuokos reikia žiūrėti daug kartų ir labai giliai? Juk būna, kad didžioji meilė išnyksta?

– Tai atskira tema. Santuokoje yra tam tikri kritiniai periodai, ji – daugiau socialinis ryšys, ir labai svarbus. Jį sukuria vaikų auginimas, buitiniai rūpesčiai, finansai. Didelė meilė neretai būna pagrįsta tik jausmais, emocijomis, o buitis ją sugniuždo ir iškyla problemų.

– Kaip galima smurtauti mylint, juolab prieš bejėgius vaikus?

– Kėdainių atvejis atskleidė kitokias problemas. Manau, išaiškės, kad smurto priežastis buvo narkotikai arba vadinamasis Stokholmo sindromas, kai įbaugintas žmogus, būdamas auka, dievina savo budelį. Kalbant apie smurtą prieš vaikus stebina politikai, tai vadinantys auklėjimo metodu. Pasirodo, mumyse dar gyvas patriarchalinis mąstymas.

Agresija prieš silpnesnį rodo, kad žmogus pats turi didelių problemų.

– O kaip vertinate poras, kai vienam – 60, kitam, dažniausiai moteriai, – 20 metų?

– Meilės tokioje poroje rasti būtų sunku. Dažniausiai tokie santykiai pagrįsti išskaičiavimu. Apie tokias poras sakoma: jie nepaprastai mylėjo vienas kitą, jis – jos jauną kūną, ji – jo pinigus. Gali būti patrauklus ir socialinis statusas, karjeros galimybės, pasirodymas visuomenėje. Jei tai tikrai meilė, dažniausiai ji būna trumpalaikė, su vienokiais ar kitokiais nukrypimais. Pavyzdžiui, kai merginai buvo labai svarbus tėvas, nes jis buvo labai stipri asmenybė, jį labai mylėjo, garbino. Santuokoje negali būti ir vyras, ir tėvas viename asmenyje. Vyrai dažnai renkasi į žmonas vadinamąsias mamytes, kurios juos globoja, jais žavisi.