Gyvenimas poroje ir šeima – kultūriniai reiškiniai, bet ne prigimtinė žmogaus pareiga ar teisė. Maža to, mūsų pasąmonė nepasižymi ištikimybe. Jeigu išsirenkame partnerį, su kuriuo norime kurti bendrą gyvenimą, dar nereiškia, jog niekada nepajusime traukos kitam žmogui. Greičiau gyvendami su juo, karts nuo karto jį pasirinksime, kai gyvenimas pasiūlys kitas galimybes.

Psichoanalitikas ir seksologas Alainas Herilis kalba apie poros santykius, aistrą, meilę ir gundymus.

Trauka nestabili

„Mane tiesiog prie jo trauka“ – taip sakome, kai mažai pažįstamas žmogus mus žavi. Pasak psichoanalitiko, tokia trauka santykių pradžioje yra puikus dalykas. Juk tai tam tikras postūmis suartėti ir tvirtesnių santykių galimybė.

Tačiau ta trauka – nepastovi. Greičiausiai jau po dvejų trejų bendro gyvenimo metų ji apslops, o gali ir iš viso išnykti. Ne vienas to išsigandęs ir norėdamas vėl jausti tuos virpuliukus puola ieškoti naujo partnerio. Tačiau ar tai išeitis? Merginai ar jaunuoliui – galbūt. Tačiau subrendusiam žmogui, kuris nė karto taip ir nebuvo sukūręs šeimos?.. „Toks ar tokia jau turėtų susimąstyti, gal aš apskritai nesugebu mylėti“, - teigia A.Herilis.

Taigi, turime kalbėti apie traukos ir meilės skirtybes.

Meilė – konstanta, o trauka – kintamas dydis, todėl joje kaip amerikietiškuose kalneliuose gali būti ilgi pakilimai ir staigūs kritimai. Pasak psichoanalitiko, svarbu įsisąmoninti, jog skirtingai partnerių vienas kitam jaučiama trauka – dar ne katastrofa. Tai – laikinas dalykas, kuris, gyvenant kartu, gali keistis.

Santykiams ateina galas ne tada, kai trauka slopsta, o tada, kai tampame vienas kitam abejingi. „Jeigu jums tas pats, kas atsitiks jūsų partneriui, tai – santykių finalas“, - įsitikinęs A.Herilis.

Įveikiant dalinę arba visišką traukos nebuvimo krizę, svarbiausias vaidmuo tenka meilei, į kurią remdamiesi partneriai suranda viltį. Būtent ši padeda išgyventi nuopuolius, jų netraktuojant kaip to, kas nebeturi ateities. „Kai dingsta trauka, į darbą stoja meilė“, - sako psichoanalitikas.

Jei partneriai iš tiesų myli vienas kitą, jie nebijo pasakyti: „Aš tave myliu, bet galiu apsieiti ir be tavęs.“ Šiuose žodžiuose ir slypi brandžių jausmų anatomija.

Kova dėl valdžios

Vienas dažniausių santykius sugriaunančių aspektų yra kova dėl valdžios. Kiekvienoje poroje ji vis kitokia: dominuoti prieš partnerį stengiamasi ir grubia jėga, pažeminimais, ir rūpestinga kontrole. Būna ir taip, kad vienas partnerių savastį ar laisvę atiduoda kitam: „Jeigu mes kartu, tu privalai dėl manęs padaryti tai ir tai... Pasirūpink manimi... Tu moteris – tu privalai... Tu vyras – tau priklauso...“ Tokie „valdžios žaidimai“, teigia A.Herilis, griauna artumo pamatus, sukelia įtampą, pyktį ir norą kitam pakenkti.

„Svetingumas ar karingumas – iš jų turime pasirinkti, kai priimame partnerį arba norime nuo jo nusisukti. Galime užvaldyti kitą arba likti pažeidžiami ir sudėję ginklus leisti save mylėti. Tiesa, tam, kad šalia kito žmogaus galėtum būtum pažeidžiamas, reikia daug daugiau jėgų, negu apsaugoti save užgrobta valdžia“, - aiškina psichoanalitikas.

Buvimo kokybė

A.Herilis poroms, su kuriomis dirba, siūlo praktikuoti „sulėtėjimą“. „Kada ilgą laiką gyvename su žmogumi, santykiuose atsiranda daugybė stereotipinių ir formalių veiksmų. Mes lyg ir pietaujame kartu, tačiau iš tikrųjų, įsitaisę prie televizoriaus ekrano, nepastebėdami to, kuris šalia, tik paprašome vienas kito paduoti duonos. Tas pats ir intymiame gyvenime: mes kaip jau įprasta glamonėjame vienas kitą, užsiimame seksu... Rutina... O juk galime susigrąžinti trauką, jausti, kaip kiekvienas prisilietimas suteikia vis kitokių emocinių spalvų. Tam tereikia sulėtinti veiksmus. Liesdami partnerį, jį glamonėdami atsisakykite skubos. Žiūrėkite vienas kitam į akis. Kad susigrąžintumėte trauką (tiesa, tik tuo atveju, jei vienas kitą mylite), reikia ne buvimo kartu kiekybės, bet kokybės. Kuo mažiau formalumų ir iliuzinio įprastumo, kuo subtiliau pabandysime jausti partnerį, tuo ryškesni bus sekso metu patiriami išgyvenimai. Įveikti santykių sunkumas – dviejų darbas. Ir šioje vietoje svarbu būti sąjungininkais, o priešais, kaltinančiais vienas kitą“, - sako A.Herilis.