Šių metų rinktinė pasirengimą Europos pirmenybėms pradėjo vangiai, bet T. Delininkaitis prisimena, kad ankstesniais metais kelias iki minėtų apdovanojimų taip pat buvo sunkus.

Klaipėdietis buvo vienas to legendomis apipinto 2010 pasaulio čempionato lietuvių dvyliktuko narių. Dar ir dabar Lietuvos rinktinės senbuviai šią rinktinę vertina kaip vieną geriausiųjų per visą šalies istoriją.

Jauna, veržli ir trykštanti energija – tokį prieš septynerius metus surinktos komandos veidą dabar prisimena šalies krepšinio sirgaliai. Panašumų galima įžvelgti ir šįmet: naujas, jaunas ir idėjų kupinas treneris bei mobili sudėtis. Ar tai leidžia šias dvi komandas lyginti?

„Panašumų tikrai yra, – bendraudamas su tinklalapiu „BasketNews.lt“ šypteli T. Delininkaitis. – Man patinka šios rinktinės braižas. Visko gali būti, kad panašiai ir atrodys, bet aš niekada nekalbu anksčiau laiko. Nenoriu prikarksėti ir dabar.“

Buvęs rinktinės gynėjas atidžiai stebi nacionalinės ekipos kelią iki Europos čempionato. Kelią, kurio pradžia buvo pilna duobių. Sunki pergalė kovoje su lenkais ar pralaimėjimai gruzinams, kroatams ir prancūzams gerų emocijų neprideda, tačiau galvoti apie blogus ženklus prieš čempionatą T. Delininkaitis net neketina.

Kalbėdamas apie šią vasarą rinktinės sužaistus kontrolinius mačus, krepšininkas mintimis nukrypsta į laikus, kuomet pats vilkėjo marškinėlius su trispalve ant krūtinės. 

T. Delininkaitis prisimena – pasirengimo pradžioje niekada nebuvo lengva.

„Nereikia visko sureikšminti nuo pat pirmų draugiškų rungtynių. Žmonės net nežino tų detalių, kurios vyksta komandos viduje. Tarkime, rungtynės su lenkais. Tada buvo fizinis pasirengimas, visai neseniai baigėsi išsikrovimas lauke, to žaidimo dar net nebuvo. Aš net nepamenu tokių metų, kad pirmosios rungtynės būtų gražios. Juk žaidėjai atvyksta iš skirtingų klubų. Siūlyčiau kol kas patylėti ir palaukti čempionato. Bet kokiu atveju, gero tokie komentarai tikrai nedaro. Patiems žaidėjams galėčiau palinkėti tokiu metu kuo labiau atsiriboti nuo interneto.

Nėra paslapties, kad Lietuvos rinktinė visada buvo komanda su dvylika daugiau ar mažiau lygiaverčių žaidėjų. Na, galbūt mūsų 2010-ųjų komandoje buvo kitaip, kai aiškiai išreikštas lyderis buvo Linas Kleiza. Kalbant apie tokį žmogų dabar, nesu tikras, ar jis šioje rinktinėje yra. Čia rinktinė, surinkti geri žaidėjai, iššauti gali visi. Tuo mes ir stiprūs“, – optimizmo nestokojo T. Delininkaitis.

Tiesa, pasirengimo pradžios rūdys buvo nugramdytos antradienį Kaune, kur Lietuvos rinktinė 96:71 reabilitavosi kovoje su Prancūzija. Taip Dainiaus Adomaičio auklėtiniai parodė kardinaliai pasikeitusį veidą. Nuo bejėgiškos komandos Orleane, kuri šeimininkams nusileido 77:98, iki solidžios kariaunos, tituluotiems varžovams nesuteikusiems jokių šansų.

Vis dėlto, T. Delininkaitis ramina. Jei nereikia sureikšminti pasirengimo etapo nesėkmių, tai nereikia ir aukštinimų po tokių pergalių.

Nors optimizmo toks siautulys „Žalgirio“ arenoje išties prideda.

„Tos paskutinės rungtynės, manau, patiko ne man vienam. Tokį rinktinės veidą ir norisi matyti. Iš patirties žinau, kad jokių išvadų pasirengimo etape dar nereikia daryti. Juk čia pasirengimo darbai – treneriai žiūrisi, dėliojasi, sprendžiami savi klausimai, treneriai renkasi dvyliktuką. Galiu tik pakartoti Manto Kalniečio žodžius. Dabar gražiai atrodyti tikrai nereikia. To reikės tada, kai prasidės čempionatas. Tikiu, kad toks žaidimas nuo paskutinių rungtynių bus pratęstas“, – viliasi T. Delininkaitis.

Emocingas sugrįžimas

Ši vasara T. Delininkaičiui yra itin svarbi. Ne, tokia ji ne dėl Lietuvos rinktinės pasirodymo Europos čempionate. 2017-ųjų vasara pasižymėjo tuo, kad po keturiolikos metų pertraukos pagaliau įvyks jo ilgai lauktas sugrįžimas į gimtąjį miestą.

Paskutinį kartą su Klaipėdos komandos marškinėliais jis rungtyniavo 2003 metais, o vėliau persikėlė į Vilniaus „Lietuvos rytą“. Gandai apie sūnaus paklydėlio sugrįžimą į „Neptūną“ sklandė pastaruosius ketverius metus, tačiau dabar T. Delininkaitis pripažįsta, kad visą tą laiką tokios kalbos egzistavo tik už jo nugaros.

Tačiau šįmet viskas buvo kitaip. Šįmet T. Delininkaičio noras grįžti buvo toks stiprus, kad apie kito sezono žaidimą „Neptūne“ jis galvojo dar vilkėdamas Prienų–Birštono „Vytauto“ marškinėlius. Tai buvo pagrindinė jo vasaros svajonė ir viltis.

„Tas dėmesys buvo ir anksčiau, bet Lietuva, o ypač Klaipėda, yra maža. Čia kalbos eina greitai, tuos gandus girdėjau ir aš pats, tačiau man niekas neskambino. Tik prieš maždaug dvejus metus buvau susitikęs su tuometiniu klubo direktoriumi Osvaldu Kurausku, bet tąkart tuo viskas ir baigėsi. Galiausiai šįmet toks pokalbis buvo ne vienas ir viską pavyko išspręsti

Jaučiau susidomėjimą ir iš kitų komandų, bet mano prioritetas dar net nesibaigus praėjusiam sezonui buvo grįžimas į Klaipėdą. Tai žinojau dar žaisdamas „Vytaute“. Galvojau, kad jei nepavyks grįžti, rinksiuosi kitus variantus. Man pasiūlymas yra tik tada, kai ant stalo guli sutartis, o gandų lygio kalbų buvo daug. Bet laukiau „Neptūno“. Jaučiau, kad reikia atiduoti duoklę“, – atviravo T. Delininkaitis.

Uostamiesčio klubas jau pradėjo fizinio rengimo treniruotes, ruošiantis naujam sezonui. „Kol kas ramu, tik Simas (Galdikas – aut.) daugiau tų juokų pamėto. Jis čia daugiau viską žino“, – pirmąsias treniruotes šypteldamas vertino T. Delininkaitis.

Praėjusį sezoną dar D. Adomaičio treniruota rinktinė LKL sezoną baigė finišavusi ketvirta, tačiau sprendžiant iš „Neptūno“ vasaros darbų, klubo organizacija nusiteikusi sugrąžinti medalius į pajūrį.

Be šilto ir šalto mačiusio T. Delininkaičio, su „Neptūnu“ rankomis sukirto ir tokie žaidėjai kaip Renaldas Seibutis, Juanas Palaciosas, Laimonas Kisielius bei Edgaras Želionis. 

Negana to, šiai kompanijai diriguos į Klaipėdą po dvejų metų pertraukos grįžęs Kazys Maksvytis. Kalbėdamas apie pastarąjį, T. Delininkaitis iškart pastebi vieną svarbų aspektą.

„Kazys ramesnis už Šeškų, – juokdamasis būsimą trenerį su buvusiu palygina T. Delininkaitis. – Čia yra vienareikšmiškas atsakymas. Jeigu kalbėti apie darbą už aikštės ribų, tai jų abiejų bendravimas yra paprastas ir šiltas.“

Šįmet „Neptūno“ organizacija lipdydama komandą ir vėl atsižvelgė į vietinių žaidėjų poreikį. Klubas atvirai deklaravo norą savo gretose matyti kuo daugiau Klaipėdos krašto žaidėjų. Būtent T. Delininkaitis ir R. Seibutis yra tie du „Neptūno“ naujokai, kurie augo pajūryje.