Paulius Jankūnas – šiemet kol kas labiausiai nustebinęs Lietuvos krepšinio rinktinės žaidėjas, nors ir už aikštės ribų. Ar sau ypatingame Europos čempionato finalo turnyre vienas nacionalinės komandos veteranų bus toks pat pastebimas ir aikštėje?

Kai šią vasarą P.Jankūnas pasirodė pirmojoje rinktinės treniruočių stovykloje Palangoje, visų žvilgsniai nukrypo į jo išvaizdą. Kitą dieną impozantiškų ūsų neliko, tačiau Kauno žalgiriečio pateikta staigmena dar ilgai buvo aptarinėjama.

Šiandien prasidėsiantis "EuroBasket" P.Jankūnui bus išskirtinis – susipynęs su kauniečio mėgstamu tryliktuku. Velnio tuzinas jau seniai tapo neatsiejamu krepšininko karjeros ženklu.

Vilkėdamas tryliktuoju numeriu pažymėtais marškinėliais jis rungtyniauja Lietuvos rinktinėje ir "Žalgiryje". Lyg tyčia šiemet P.Jankūnui sukako 31-i, o šią skaičių kombinaciją ant sportinės aprangos jis rinkosi ne sykį.

2013-ųjų "EuroBasket" mūsų krepšininkams buvo sidabrinis.

2015-ųjų Europos vyrų krepšinio čempionatas – 13-asis nepriklausomos Lietuvos rinktinei. Be to, kontinento pirmenybės rengiamos jau 39-ąjį kartą (vėlgi – triskart po trylika!).

Pasibaigus D grupės varžyboms Rygoje, mūsų šalies komandai gyvybiškai svarbi bus aštuntfinalio akistata, kuri numatyta būtent rugsėjo 13-ąją.

Išgirdęs apie tryliktukų virtinę, P.Jankūnas nusišypsojo ir pripažino šiam skaičiui nesąs abejingas.

– Pauliau, trylika – velnio tuzinas, bėdos ženklas ir panašiai. Koks šis skaičius yra tau?

– Man jis labai laimingas. Manau, kad sėkmė ar nesėkmė nebūtinai visiems susijusi su tryliktuku. Kiekvienas pasirenka savo išskirtinį skaičių ir žiūri, kaip seksis. Man jis geras. Kai nebūdavo galimybių rinktis tryliktuką, rinkdavausi keturioliktuką  ar penkioliktuką.

– Ar tryliktukas tave lydi ne vien krepšinio aikštėje?

– Šis skaičius yra mano automobilio numeryje. Be to, vyresnysis sūnus gimė lapkričio 13-ąją. Sutapimų yra nemažai ir aš jų nevengiu.

– Ar tryliktąjį numerį ant marškinėlių pasirinkai sąmoningai?

– Kai atėjau į "Žalgirio" dublerių komandą, šis numeris buvo laisvas. Tad daug ir nesvarsčiau. O kai iškart pradėjo sektis, nebekilo noro jį keisti.

– 2005-ųjų Europos čempionate, per tavo debiutą Lietuvos rinktinėje, šis numeris priklausė Simui Jasaičiui. Ar ilgai įkalbinėjai, kad perleistų tau?

– Simas dėl tokių dalykų labai geranoriškas. Jeigu kažkas ypač nori to numerio, jis neprieštarauja. Tada žaidžiau pirmus metus rinktinėje ir naujokui jokių išimčių niekas netaikė, bet vėliau Simas perleisdavo tryliktuką. Kai rinktinei galėdavo padėti Šarūnas Jasikevičius, jokių diskusijų nekildavo – tai buvo jo numeris.

– Nė sykio nemėginai su Šaru susitarti?

– Neverta savęs stumti į nepatogią padėtį. Vis tiek jis nenusileistų. Manau, kad tas skaičius ir jam brangus.

– Ar atsimeni savo debiutą Serbijoje?

– Buvau 21-ų, bet žaidžiau nemažai. Treneris Antanas Sireika manimi pasitikėjo, tad viskas klostėsi gerai.

– Darius Šilinskis, Simonas Serapinas, Vidas Ginevičius – tokie toli gražu nesupergrandai atstovavo 2005-ųjų rinktinei, tačiau komanda pasirodė neprastai – užėmė penktą vietą.

– Prisimenu, mumis nelabai kas tikėjo, nes tais metais rinktinei nepadėjo kai kurie lyderiai. Vis dėlto sužaidėme kelias puikias rungtynes grupėje, gerai sekėsi iki pat ketvirtfinalio dvikovos su prancūzais. Jiems pralaimėjome ir dėl tos vienos nelemtos nesėkmės finišavome penkti.

– Ar jaučiatės šimtu procentų pasiruošę išbandymams Rygoje?

– Tobulumui ribų nėra, vis kažko trūksta. Esame pasirengę kautis. Svarbu niekuomet nenuleisti rankų, likti vieninga komanda. Tuomet viskas bus gerai.