Buvęs Kauno "Žalgirio", "Atleto" ir "Laveros" įžaidėjas prieš porą mėnesių grįžo į gimtąjį miestą. Aikštėje išskirtiniu mąstymu pasižymėjęs krepšininkas stojo prie "Aisčių-LSU" komandos vairo. G.Meiliūnui teks nelengva misija – pakelti buvusias Lietuvos moterų krepšinio lygos (LMKL) autsaideres iš dugno.

"Kad nuo mergaičių krepšinio pereitume prie moterų, reikia laiko, bet pamažu pamažu ir pasivysime", – padėties nedramatizavo pašnekovas.

– Treneri, kodėl nusprendėte atsisakyti darbo Rusijoje ir sugrįžti į gimtąjį Kauną?

– Palaikiau ryšį su LSU dirbančia kolege trenere Rasa Kreivyte, gaudavau informacijos apie Lietuvos moterų krepšinio aktualijas. Po "Aistėms" nesėkmingo sezono Rasa pasiūlė perimti komandą. Savo žodį tarė ir Vydas Gedvilas (buvęs Europos moterų krepšinio čempionių treneris, dabartinis Seimo vicepirmininkas – aut. past.). Pamaniau: gimtasis miestas, LSU salė, kurioje pats žaidžiau visą dešimtmetį – kodėl gi ne? Vasarą susitikau su klubo direktoriumi Petru Aleksoniu. Jis parodė mano autografą, kurį prieš daugelį metų jam suraičiau dar būdamas "Atleto" ar "Laveros" žaidėjas. Tai paglostė širdį. Pabendravęs įsitikinau, kad teks dirbti su krepšiniui atsidavusiu ir šį sportą išmanančiu žmogumi. Tad jokių abejonių neliko.

– Ar gilinotės į priežastis, kodėl "Aisčių-LSU" komanda praėjusį LMKL sezoną buvo paskutinė?

– Žinojau, kad klubas kelis kartus keitė trenerius. Tai ženklas, kad kolektyve buvo problemų. Tačiau, kai liepos mėnesį susitikau su komanda, įsitikinau: merginos nori dirbti. Gal maniau, kad jos bus kiek stipresnės fiziškai, tačiau viskas pataisoma.

– Iki šiol jums neteko treniruoti krepšininkių. O sakoma, kad moterų krepšinis – tarsi atskira sporto šaka. Nebijote nerti į jums naujus vandenis?

– Prieš daugiau nei 20 metų viename interviu "Kauno dienai" esu pasakęs, kad krepšininkių niekada netreniruočiau (juokiasi). O dabar man toks darbas įdomus. Ar jos supras ir priims mano krepšinio filosofiją, ar rasiu bendrą kalbą? Vis dėlto moterų ir vyrų kolektyvai – skirtingi poliai. Jei krepšininkas suklydo, gali jam griežtai pasakyti, net riebiai nusikeikti. Su moterimis reikia elgtis apdairiau. Vienai galima pasakyti tiesiai šviesiai, kitai užtenka vien žvilgsnio.

– Ką treniravote Rusijoje?

– Dvejus metus dirbau su Kaliningrade veikiančio Baltijos universiteto komanda. Dalyvavome Rusijos aukštųjų mokyklų lygoje ir Tarptautinės studentų lygos čempionate. Su studentais nemažai prisikeliavome, būdavo ir labai tolimų išvykų į Rusijos šiaurę. Skrisdavome tūkstančius kilometrų, pajutome tikrą Sibiro šaltį. Buvo įdomu. Didžiausias mano pasiekimas su Kaliningrado studentais – Rusijos pirmenybių bronzos medalis. Dar treniravau Kaliningrado srities superlygos komandas. Tai labiau mėgėjiškos ekipos, tačiau dukart tapome superlygos čempionais ir dar dusyk – vicečempionais.

– Ar Rusijos krepšinis skiriasi nuo lietuviškojo?

– Apie žaidimą nekalbėsiu, nes tai plati tema. Labiausiai skiriasi pati sistema. Tarkime, jei su studentų komanda atsisveikina keli gabesni krepšininkai, atsiveria didelės spragos, nes prastai auginama pamaina. Lietuvoje tokių problemų nebūna, mūsų krepšinio mokyklos dirba nepalyginamai geriau.

– Ar buvote patenkintas savo darbo rezultatais?

– Manau, kad pavyko pakelti treniruotų komandų lygį. Stengiausi individualiai padėti žaidėjams. Būdavo, ateina perspektyvus vaikinas, bet matyti akivaizdūs jo žaidimo technikos, krepšinio supratimo trūkumai. Bendromis jėgomis ieškodavome išeičių, sprendimų.