16 metų U. Čižauskaitės ugdytoja ir gyvenime, ir krepšinio aikštėje - buvusi Kauno „Laisvės“ krepšininkė, Kauno krepšinio mokyklos trenerė Sandra Čižauskienė.

Ne visuomet malonias mamos pamokas gaunanti mergina retkarčiais gali pasidžiaugti ir saldesniais vaisiais.  Praėjusią Urtė vasarą atstovavo Lietuvos rinktinei Kaune vykusiame Europos merginų jaunučių (iki 16) metų čempionate, o su Kauno VDU Rasos gimnazija tapo Lietuvos mokyklų krepšinio čempione.

Moterų lygos B divizione dešimtokė buvo viena iš lyderių Kauno KM Žalgirio komandoje - kartu su žinomo krepšininko Arūno Visocko atžala Simona Visockaite.

Apie save U. Čižauskaitė papasakojo laidai „Lietuvos mokyklų žaidynės“.

– Ar krepšinis – pirmoji sporto šaka, kurią išbandei?

– Ne, pirmiausia pradėjau nuo šokių. Mama pasakė, kad ne man šokiai. Tada pasirinkau plaukimą. Plaukimas sekėsi gana gerai. Bet tiesiog vėliau dar atsirado krepšinis. Neišėjo savo planų sudėlioti, tiesiog teko pasirinkti vieną sporto šaką. Pasirinkau krepšinį.

– Kuo sužavėjo krepšinis?

– Mano mama krepšininkė, ji buvo ir yra mano trenerė. Mane ji sudomino. Iš pradžių krepšinis buvo kaip laisvalaikio praleidimas, dabar tai mano hobis. Man krepšinis visuomet buvo gražus, tiek vyrų, tiek moterų. Nieko negalėčiau pasirinkti vietoje krepšinio.

– Ar tau mama padarė didžiausią įtaką dėl sporto?

– Turbūt, nes ji pirmoji mūsų šeimoje buvo krepšininkė. Tiesiog mane leido į savo pirmąją treniruotę. Pradėjo treniruoti ir taip viskas įvyko.

– Dėl to, kad mama trenerė - lengviau ar visgi sunkiau?

– Momentais būna lengviau, bet kartais tikrai sunku, nes po varžybų būna ir barnių, būna visko. Bet manau, kad tai gana gerai.

– Pati šiemet jau žaidi prieš moteris. Ar nebaisu, nesunku žaisti?

– Iš pradžių, pirmosiose varžybose, gal ir buvo to jaudulio, bet kadangi jau žaidžiame antrus metus, man tai patinka. Aš laukiu kiekvienų varžybų su moterimis. Moterų varžybose jos galvoja kitaip aikštelėje, daro apmąstydamos viską. Jaunimo krepšinyje viskas greičiau, bet mažiau mąstymo, derinių. Būnant jaunesnio amžiaus ir žaidžiant prieš moteris įgauni naujų žinių, naujų įgūdžių, pradedi labiau mąstyti aikštėje.

– Kaip pavyksta derinti mokslus ir sportą?

– Grįžtu iš mokyklos nueinu į treniruotę, arba važiuojame į rungtynes. Grįžtame, tada padarau namų darbus, pasimokau. Tenka užmigti vėlai naktį. Bet šiaip viskas sekasi puikiai. Paskutiniame trimestre vidurkis buvo 9,44. Padeda ir klasiokai. Mano klasėje visi gerai mokosi. Mokytojai visus vertina vienodai.

– Ar išsilavinimas reikalingas jaunam žmogui? Ar užtenka tik sportuoti?

– Taip tikrai negalima. Sportas gali užimti antrą vietą. Bet mokslas vis tiek bus pirmoje vietoje.

Yra tokių sportininkų, kuriems tiesiog nepasiseka, atsitinka traumos ir toliau nebeturi ką daryti nes nebaigė mokslų.

– Ar turi viziją kur norėtum ateityje studijuoti?

– Taip. Norėčiau baigti mokslus Lietuvoje, 12 klasę. Vėliau planuoju važiuoti į JAV. Pabaigus ten mokslus arba grįžti į Lietuvą, arba keliauti Europoje.

– Kas tavo krepšinio idealas?

– Man iš lietuvių krepšininkų labai patinka Gintarė Petronytė. Jinai galbūt ir yra mano idealas.

– Kokias turi svajones?

– Žinoma, norėčiau dalyvauti moterų rinktinės varžybose, norėčiau ten patekti. Labai norėčiau žaisti moterų Eurolygoje.

– Kas labiau užgrūdina - pergalės ar pralaimėjimai? Kur daugiau randi motyvacijos?

– Labiau užgrūdina pralaimėjimai. Kai padarai kažkokių klaidų, jas stengiesi ištaisyti. Seniau labai pergyvendavau dėl savo klaidų. Būdavo ir ašarų, ir visko, ir pykčių su mama. Bet dabar atlaidžiau į tai žiūriu. Kadangi suprantu, kad aš dar mokausi iš savo klaidų. Dabar į tai reaguoju ramiau.

– Kaip pavyksta rasti savyje motyvacijos, nepatingėti?

– Kadangi gyvenu su mama, ir ji eina į treniruotes, ji mane pasiima, neturiu ką kita daryti. Aišku, būna kad pritingi. Bet nueinu, susitinku su draugėmis ir viskas gerai.

– Vilniaus "Rytas" ar Kauno "Žalgiris"?

– Aš už Kauno "Žalgirį". Šimtu procentų.

– Ką galvoji apie Lietuvos mokyklų žaidynes?

– Man tai labai patinka. Kadangi pati dalyvavau ir dabar dalyvauju. Tai be abejo ir linksma, ir pabūni su savo mokyklos draugėmis, vertinu tai puikiai. Turiu draugių iš visos Lietuvos. Faina susitikti su tom, kurių nemačiau ilgą laiką.

– Svarbiausia talentas ar juodas darbas?

– Reikia ir to, ir to. Galima būti talentingu, bet be sunkaus darbo nieko nepasieksi.

– Kokius keli sau artimiausius tikslus?

– Patekti į savo amžiaus rinktinės stovyklą, kuri vyks šią vasarą.