Quantcast

Ballų savivališkumo šokiruotas V. Šeškus: ką sugalvoja, tą ir daro

Ballų cirko tęsinio Prienai nebeišvys. Iki Prienų-Birštono „Vytauto“ trečiadienio rungtynių su „Šiauliais“ likus maždaug 30 sek., Ballų šeima pakilo nuo priekinės eilės vietų ir patraukė išėjimo link.

Apsauga iki pat durų palydėjo savąjį žavesį praradusią šeimyną, su kuria Virginijui Šeškui atsisveikinti neteko.

Jo vadovaujama ekipa tuomet dar bandė kabintis į rungtynes, bet išsigelbėti nepavyko – prieniškiai krito 69:73 ir nepasinaudojo proga pakilti iš LKL lentelės dugno.

„Jie dar kartą įrodė – atvažiavo daugiau dėl šou nei dėl krepšinio, – teigė V. Šeškus. Labai gaila, kad jie nesuprato, ką jiems davėme: žaidimo prasme, kiek nukentėjo mūsų treniruočių procesas. Aišku, jie mums irgi davė, bet mes suprantame, kad jie tikrai davė, padėjo, o jie tų dalykų nesupranta.“

– LaVaras pyko ant jūsų.

– Tegul jis pyksta, ką jis tik nori. Mes su juo nesikalbėjome pastaruoju metu. Yra taip, jeigu pasikalbi, kitą dieną vėl pykčiai. Geriau nesikalbėti. Mes nesame labai susipykę, bet to kontakto nėra. Mes žaidžiame, jis sau leidžia laiką, aš sau rėkauju.

– Sprendimas išvykti yra jų individualus ar sutarė abi pusės?

– Individualus. Jie ką sugalvoja, tą ir daro. Esmė, kad negalima taip elgtis. Įsivaizduokite, vaikai nori žaisti krepšinį, eiti į profesionalų krepšinį, ar čia yra pavyzdys, kaip reikia elgtis? Suprantu, kad myli šeimą, bet ir aš myliu savo vaiką. Kiek buvo momentų, kad aš leisdavau Gelo, o mano vaikas sėdėdavo ir jis gerai žaisdavo.

Nors būdavo tikrai visko, bet netgi aukodavau ir darydavau, kad jiems būtų geriau. Gaila, kad to nesuprato. Nesuprato, kad 16 metų vaikas vis dėlto nė vienoje pasaulio lygoje, ypač tokioje kaip LKL, negali žaisti pilnaverčio žaidimo. Tas yra baisiausia.

– Buvo pareiškimų, jog Melo dar liks ir kitą sezoną.

– Jeigu atsiversite viską, čia tų garsių pasisakymų buvo labai daug. Aš tikrai nesivėliau į tuos komentarus, bet kaip numaniau, taip ir yra – panašiai ir turėjo būti. Yra dar visokių dalykų, bet paliekame jų sąžinei.

– Jūs galvojate jiems rūpi?

– Tikrai ne.

– O jie jums? Ar seksite jų karjerų tęsinius?

– Dabar vis tiek žmones pažįsti, vis tiek įdomu, kaip jiems sekasi, ar draugas, ar ne draugas… Vis tiek tu pasižiūri. Aš piktumo jokio nelaikau. Man tik keista, pradžioje būna apsikabina, brolis, o paskui nešnekame. Manau, nereikia tada daryti tokių pareiškimų. Reikia laikyti tą distanciją.

– Jūs tikriausiai pavargote psichologiškai.

– Ir psichologiškai, ir visaip. Visapusiškai (juokiasi). Jeigu atvirai, realiai dabar aš atsigavęs, tos pergalės mane truputį atgaivino. Galima sakyti net ne truputį. Prieš tris savaites jūs patikėkite, kaip buvo sunku. Ir jų, atrodo, nesinori įžeisti, žmonės padėjo... Sunku tikrai. Kurie sekė, manau, supranta.

– Pergalės atėjo išvykus Tomui Dimšai. Ar galima susieti šiuos du dalykus?

– Aišku, dabar po laimėtų rungtynių galima pasakyti taip ar anaip, bet čia manau yra ne pagrindiniai dalykai. Manau, pagrindinis dalykas yra, jog mes nutarėme žaisti tik su Gelo. Tada po vienų rungtynių pasakiau, daug gavau feisbuke... Sakė: „Neduok Dieve, treneri, nes ką pasakėte, nedarysite“. Bet mes žaidėme ir tos trys pergalės iš to atėjo.

– Galbūt su tinkamu nusiteikimu tie vaikinukai galėtų padėti?

– Aš sakiau, kad Gelo gali kažkiek padėti. Esmė, kad jis būtų dar 20 proc. daugiau davęs, jei kiekvieną treniruotę, kiekvienas rungtynes šalia nebūtų tėvuko. Kai Gelo meta iš toli tokią nesąmonę, bėga atgal, bandai jam paaiškinti, kad nereikia, o tėvukas rėkia, kad mesk ir kitą ataką tokį.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių