Žvarbus vasario gūsis Vuyo Zangqa privertė susigūžti, tačiau jo šypsena nedingo. Naujasis Lietuvos regbio rinktinės treneris iš Pietų Afrikos Respublikos (PAR) pasirengęs atlaikyti visus jam teksiančius išbandymus.

"Kol kas didžiausias iššūkis man Lietuvoje – šaltis. Atvykau iš ten, kur amžinai šviečia saulė, todėl prireiks laiko priprasti, – svarstė afrikietis. – Tačiau svarbiausia, kad čia radau gerus žmones. Visi man labai malonūs, todėl neturiu kuo skųstis."

Dar visai neseniai V.Zangqa buvo vienas geriausių regbio-7 žaidėjų pasaulyje. Kartu su PAR rinktine jis tapo pasaulio regbio serijos nugalėtoju, dalyvavo planetos čempionate. Dėl traumos anksti baigęs sportinę karjerą Vuyo pasuko nauju keliu. Dar žaisdamas jis paragavo trenerio duonos, tad, kai sulaukė PAR regbio federacijos kvietimo prisijungti prie rinktinės trenerių štabo, ilgai nedvejojo. Netrukus, 2013 m., sulaukęs vos 32-ejų, jis jau vadovavo vienai stipriausių pasaulio rinktinių ir laistė šampaną atvedęs ekipą į pasaulio žaidynių pirmąją vietą.

Vėliau V.Zangqa prisijungė prie Kenijos rinktinės trenerių kolektyvo ir su ja sėkmingai pasirodė pasaulio regbio serijos varžybose.

"Tai išskirtinis įvykis visam mūsų sportui. Turėti vieną geriausių bet kurios sporto šakos trenerių Lietuvoje – unikalu. Šis žingsnis neabejotinai stiprina mūsų regbį, suteikia pasaulinės patirties. Visa tai dėl to, kad siekiame tobulėti", – padėjęs parašą po sutartimi su V.Zangqa džiaugėsi Lietuvos regbio federacijos (LRF) prezidentas Rytis Davidovičius.

– Kokie pirmieji jūsų įspūdžiai apie lietuvišką regbį? – paklausėme "Kauno dienos" redakcijoje apsilankiusio V.Zangqos.

– Iš to, ką jau pamačiau, man pasirodė, kad lietuviai – stiprūs, gerai sudėti, greiti vyrai. Jie turi tinkamas profesionalų regbiui fizines savybes. Mūsų tikslas – suderinti jų greitį ir jėgą, taip pasiekti maksimalų rezultatą.

– Ką žinojote apie Lietuvą prieš atvykdamas?

– Pasirinkau informacijos internete, bet jei kam pasakydavau, kad vykstu į Lietuvą, visi klausdavo, kur yra jūsų šalis. Paaiškindavau, kad tai – maža Europos valstybė, šiaurinėje žemyno dalyje, kurioje gyvena tik 3 mln. žmonių. Pas mus vien Johanesburgo mieste – 12 mln. Žinant šiuos faktus man buvo įdomu imtis šio darbo ir kol kas dėl to nė kiek nesigailiu. Matau, koks užsidegęs yra Lietuvos regbio federacijos prezidentas, tai įkvepia ir mane.

– Būdamas žaidėjas laimėjote ne vieną titulą. Kuris jų yra brangiausias?

– 2008–2009 m. laimėjau pasaulio regbio seriją. Tuometė mūsų komanda buvo vienintelė per PAR istoriją, kuriai pavyko laimėti šias prestižines varžybas.

– Kaip nutiko, kad būdamas vos trisdešimties jau pradėjote trenerio karjerą?

– Iš tikrųjų treniruoti pradėjau 29-erių. Tapau klubo trenerio asistentu. O 32-ejų jau vadovavau PAR rinktinei pasaulio žaidynėse. Man pasisekė, kad taip greitai įsisukau į trenerio darbą. Tačiau į tai mane pastūmėjo nelaimė. Būdamas žaidėjas patyriau sunkią traumą ir buvau priverstas baigti karjerą. Turėjau pasirinkti: ar iš regbio pasitrauksiu visam laikui ir tapsiu tarnautoju, ar ieškosiu darbo savo mėgstamoje srityje. Gavau pasiūlymą, kurį su džiaugsmu priėmiau. Tiesa, dar ilgai girdėdavau klausimų dėl savo amžiaus, esą, kaip aš galiu vadovauti kitiems, pats būdamas toks jaunas? Tačiau darbu nusipelniau pagarbos, net ir būdamas jaunesnis nei kiti treneriai.

– Po darbo PAR rinktinėje perėmėte Kenijos rinktinės vairą. Kaip atsidūrėte šioje regbio tradicijomis negarsėjančioje šalyje?