Pavardės klystkeliai

Pavardę ir įvairius jos rašymo bei tarimo variantus, tarp jų – ir netikėčiausius, paveldėjau iš tėčio.

V.Vaičenonio sportinio gyvenimo šaltiniuose – daugybė klaidingai užrašytų jo pavardės variantų: Vaičekonis, Vaičinonis (1963, 1967 m.), Vaičjunonas (1964 m., Latvija), Vaitšenonis (1965 m., Estija), Vaičiunonis, Vaičinionis, (1966, 1967 m.), Vaicinonis, Vaitzinonis (1966 m., Suomija).

Lietuvos bokso istorijai skirtoje knygoje (Lietuvos boksas, 1976 m.), V.Vaičenonio pavardė taip pat užrašyta klaidingai – Vaičinonis.

Manau, kad mūsų giminė naują pavardę paveldėjo iš senelio Jono Vaičenonio (1921–2015), kai jo dokumentuose raidė k pavirto į n ir Vaičekonis virto Vaičenoniu.

Vaikystė – Vilijampolėje

Mano tėtis Vidas gimė Domicelės (Gudeliauskaitės) ir Jono Vaičenonių šeimoje 1945 m. liepos pabaigoje Kaune, ką tik praūžus pasaulinio karo audrai.

Vaikystė – Vilijampolėje, kur Panerių gatvėje gyveno ir Kauno kurčiųjų mokykloje dirbo tėvai. Pradžios mokslus krimto VI septynmetėje mokykloje, buvo pavyzdingas mokinys.

XX a. šeštą dešimtmetį Žaliakalnio pakraštyje, Žeimenos ir Kelmų gatvių kampe, tėvai beveik vien savo rankomis pasistatė naujus namus. Čia prabėgo Vido jaunystės metai. Mokėsi šalia namų buvusioje, tuo metu naujoje Kauno miesto 22-ojoje vidurinėje mokykloje. 1963 m. vasarą tapo 11B klasės abiturientu.

Dar mokydamasis susidomėjo boksu – sporto šaka, kuria žavėjosi dauguma tuomečio Kauno, o kartu ir Lietuvos berniukų. Neabejotina, kad visi be išimties norėjo būti tokie kaip Algirdas Šocikas, Ričardas Tamulis ar Danas Pozniakas.

Mokėsi ir boksavosi

Baigęs vidurinę mokyklą Vidas pasuko aukštojo išsilavinimo keliu, tačiau ne iškart. Sutrukdė viena istorija, kai klasės draugas Skirmantas Zabulionis atsinešė plokštelę su Vinco Kudirkos "Tautiška giesme".

Vaikinai nusprendė paklausyti sovietų okupuotos Lietuvos himną. Per jaunatvišką neapdairumą melodija nuskambėjo ne tik radiofono patalpoje – ją savo kambaryje girdėjo ir mokyklos mokytojai. Įvykis sulaukė ypatingo dėmesio.

Ši istorija Vidui garantavo neigiamą charakteristiką, tad tuomet apie studijas galima buvo tik pasvajoti. Prabėgus metams, iš laikinos darbovietės gavęs teigiamą chrarakteristiką, Vidas 1964 m. tapo Kauno politechnikos instituto statybos ir santechnikos fakulteto studentu.

Studijos klostėsi vidutiniškai dėl labai paprastos priežasties: tuo metu labiau rūpėjo ne knyga, o bokso pirštinės.

Dar būdamas moksleivis Vidas jau dalyvavo pirmuose rimtesniuose savo gyvenimo turnyruose ir kantriai siekė aukščiausio laiptelio.

Ką liudija rezultatai?

1963 m.: tuometės LSSR jaunių bokso pirmenybės – trečia vieta, sporto draugijos "Žalgiris" jaunių bokso pirmenybės – trečia vieta (svorio kategorija iki 48 kg).

1964 m.: LSSR jaunimo bokso varžybos – pirma vieta (lengviausio svorio kategorija), Baltijos respublikų ir Baltarusijos jaunių bokso varžybos – trečia vieta.

1965 m.: LSSR jaunimo bokso pirmenybės – antra vieta (lengviausio svorio kategorija), bokso turnyras Estijoje – trečia vieta (iki 54 kg).

Auksiniai 1966-ieji

Įtemptos ir sunkios treniruotės "Žalgirio" draugijos klube pas A.Šociką pagaliau atvėrė Vidui kelią į šlovės viršūnę.

1966-ųjų pavasarį Kauno politechnikos instituto tarpfakultetinėse bokso pirmenybėse V.Vaičenonis iškovojo pirmą vietą. Rudenį – pirmoji kelionė į užsienį, Suomiją ir pergalės turnyruose Helsinkyje bei Tamperėje.

Pažintis su Suomijos boksininkais ir puikios kovos sulaukė palankių komentarų ir vertinimų.

Lietuvos boksininkų delegacijos vadovas Semionas Tokeris "Sporto" laikraštyje rašė: "V.Vaičinonis. Šis jaunas boksininkas, pirmus metus startuojantis vyrų grupėje, užsirekomendavo gerai – pasiekė dvi pergales. Helsinkyje dėl jo aiškios persvaros dvikova buvo nutraukta trečią raundą. Tamperėje Vidas taip pat buvo pranašesnis, o trečią raundą suomių ringo teisėjas jo varžovą įspėjo. Maždaug tuo pačiu metu Vidas pasiuntė savo varžovą į nokdauną. Jo pergalė abejonių nekėlė."

Visas pastangas galiausiai vainikavo Lietuvos čempiono titulas: 1966-ųjų gruodį Kaune V.Vaičenonis (svorio kategorija iki 51 kg) finale įveikė vilnietį R.Blochą.

Tais metais aukso medalius taip pat iškovojo legendiniai boksininkai Algimantas Zurza, Romualdas Misiūnas, Lionginas Nomeika, Vytautas Bingelis, Jonas Čepulis.

1967-aisiais Vidas dvikovą dėl Lietuvos čempiono titulo pralaimėjo klaipėdiečiui Michailui Morozovui, tuo metu atstovavusiam Vilniui, tačiau sėkmingai pasirodė per draugiškus "Žalgirio" ir Leningrado rinktinės, Lietuvos ir Čekoslovakijos, Lietuvos ir Ašchabado komandų mačus, tapo Lietuvos IV spartakiados vicečempionu.

Išėjo būdamas 32-ejų

1968-aisiais V.Vaičenonis susituokė su buvusia klasės drauge Regina Glemžaite, 1969-aisiais susilaukė sūnaus Jono, 1972-aisiais – dukros Vydės.

Naujas gyvenimo etapas pakoreagavo Lietuvos čempiono ir vicečempiono sportinę karjerą, prioritetu tapo ne boksas – Vidas ėmė šturmuoti aukštojo mokslo tvirtoves.

1970-aisiais aukštųjų mokyklų studentų geriausių mokslinių darbų apžiūroje V.Vaičenonio darbas "Klaipėdos miesto vandenviečių praplėtimo tyrimas" užėmė pirmą vietą. 1971 m. birželio 24 d. sėkmingai baigė Kauno politechnikos institutą, apgynęs diplominį projektą "Kuršių marių ir Klaipėdos kanalo zonos vandens sudėties charakteristika", įgijo inžinieriaus statybininko kvalifikaciją.

Nuo 1971 m. spalio 1 d. iki 1975 m. lapkričio 3 d. dirbo Kauno eksperimentinėje metalo konstrukcijų gamykloje "Statybininkas", vėliau – "Kauno vandenų" vandentekio skyriuje vyresniuoju meistru.

Laisvalaikiu mėgo leisti laiką su šeima, giminėmis ir draugais. Kolekcionavo pašto ženklus (mėgstamiausia tema – kosmosas), šia aistra užkrėtė ir sūnų.

1977-ųjų vasara Vidui buvo paskutinė. Gyvenimo gija nutrūko staiga ir netikėtai. Tuomet Kaunas jau puošėsi auksiniais rudens rūbais, gatvėse byrėjo rudašoniai kaštonai, o namai kvepėjo šviežiai skintas obuoliais...

Atokvėpis: per dvikovos pertraukėlę – legendinio A.Šociko patarimai.

Relikvijos: Lietuvos čempionato aukso medalis ir diplomas bei bokso pirštinės, kuriomis V.Vaičenonis iškovojo trofėjus.

Darbai: ne vien sportinė, bet ir profesinė V.Vaičenonio karjera susijusi su Kaunu.

Nugalėtojai: 1966-ųjų Lietuvos čempionai, V.Vaičenonis – antras iš dešinės.

"Kauno dienos" post scriptum

Lietuvos ir Kauno sporto istorija – tai ne vien žymiausi, tituluočiausi, enciklopedijų ar prisiminimų knygų tomuose, kino juostose, nuotraukų albumuose, muziejų ekspozicijose įamžinti atletai ir jų sėkmė olimpiadose, pasaulio, Europos čempionatuose, prestižiniuose turnyruose.

V.Vaičenonis – vienas iš tų sportininkų, kuriems fortūna nebuvo tokia dosni pergalių, trofėjų ir visuomenės dėmesio, kaip kai kuriems jo bendraamžiams, bendražygiams. Ne vien boksininkams – ir kitų sporto šakų atstovams.

Tačiau V.Vaičenonis neatsiejamas nuo Lietuvos ir Kauno sporto istorijos – jis irgi kūrė ją, pagal išgales prisidėjo, kad šalies ir gimtojo miesto vardas skambėtų tarptautinėje arenoje.

"Kauno diena" kviečia dienraščio skaitytojus papasakoti (tel. 302 258 arba e.paštu r.poderys@kauno.diena.lt) apie galbūt mažiau žinomus ar nepelnytai pamirštus, tačiau garbingai varžybų arenose kovojusius, savo išskirtinį pėdsaką sporto kelyje palikusius ar juo tebežengiančius žmones.