Iš Kybartų kilęs vilnietis Algimantas Liubinskas – daugiausia rungtynių (79) ir sėkmingiausiai Lietuvos futbolo rinktinei vadovavęs treneris.

Žvelgiant į dabartinius mūsų šalies futbolininkų rezultatus net sunku patikėti, kad jo vadovaujami lietuviai atrankos varžybose atėmė taškų (1:1) iš tuomečių pasaulio vicečempionų vokiečių jų pačių teritorijoje. Po kelerių metų Neapolyje nustebino pirmaudami prieš planetos čempionus Italijos futbolininkus (baigėsi 1:1), Vilniuje nepralaimėjo kitai Europos futbolo milžinei Ispanijai (0:0), o svečiuose ir savo aikštėje – talentingai Belgijai (1:1). Stratego vedami Edgaras Jankauskas, Marius Stankevičius, Tomas Danilevičius, Deividas Šemberas ir kompanja ant menčių guldė pajėgias Škotijos, Ukrainos, Slovakijos ir daugelį kitų rinktinių.

Kaunietis Gediminas Mažeika – geriausias Lietuvos futbolo teisėjas. 40-mečio lietuvio švilpukui paklūsta UEFA Čempionų lygos, Europos lygos ir kitų elitinių turnyrų dalyviai. Jis yra vadovavęs ir ne vienos iš dabartinių pasaulio čempionato dalyvių kontrolinėms bei oficialioms rungtynėms. Tad iš arti matė jų pasirengimo 21-osioms plantetos pirmenybėms detales.

Portalo pašnekovai ne tik pasidalijo prognozėmis ir įžvalgomis, bet ir palietė lietuviškus turnyro Rusijoje akcentus, įvertino technologines naujoves, kurios bus taikomos čempionate.

– Nuo kurių metų stebite pasaulio čempionatus?

A.Liubinskas: Oho… Turbūt nuo 1966-ųjų. Tada dar dominavo futbolo išradėjai anglai. Nuo pat to turnyro jie daugiau taip ir nebetapo čempionais. O pats savo akimis stebėjau trejas pasaulio pirmenybes. Pirmą kartą lankiausi turnyre Ispanijoje 1982-aisiais. Pamenu, stebėjau rungtynes Barselonoje, kur nuostabią komandą atsiuntė brazilai. Nepaisant supertalentingos ekipos jie toli nenužygiavo. Tąsyk dar kartą įsitikinau, kad patikima gynyba laimi net prieš geriausią puolimą.

G.Mažeika: Sąmoningai jau atsimenu 1990-ųjų čempionatą Italijoje. 1986-ųjų pirmenybes, vykusias Meksikoje, – tik kaip per rūką. Dar per mažas buvau. O 1994-aisiais prie televizoriaus jau sėdėjau veidą išsidažęs Vokietijos vėliavos spalvomis. Tapau tikru futbolo sirgaliumi. Ir nuoširdžiai verkiau, kai vokiečiai pralaimėjo nepasiekę lemiamų etapų. Tiesa, vėliau paaiškėjo, kad buvau neteisingai nusipaišęs tas spalvas, tai pagal jas išeitų, kad iš tiesų labiau sirgau už belgus (juokiasi – aut. past.).

– Kurios pirmenybės paliko didžiausią įspūdį?

A.L.: Labai sunku pasverti, nes kiekvienose kažkas sužavi, nustebina, kiekvienas turnyras savaip įdomus. Žinoma, pirmasis čempionatas visada lieka giliai atmintyje. Puikiai atsimenu tų laikų Sovietų Sąjungos rinktinės žaidėjus. Apie anglus ir kitus grandus jau net nekalbu. Teko lankytis ir pasaulio čempionate Vokietijoje.

G.M.: Be mano minėtų pirmųjų čempionatų dar labai įsiminė 2002-ųjų turnyras Pietų Korėjoje ir Japonijoje. Tada gyvenau Airijoje, o jie kaip tik buvo patekę į finalo etapą. Pamenu, kaip Airijos žiniasklaida kiekvieną dieną išsamiai aptarinėdavo savotišką muilo operą – jų geriausio žaidėjo Roy’aus Keane’o ir rinktinės trenerio Micko McCarthy konfliktą. "Manchester United" saugas ir kapitonas vis dėlto neišvyko į čempionatą ir tai airiams tapo didžiule drama.

– Ką laikote šių metų turnyro favoritais?

A.L.: Paprastai būna taip: vienaip prognozuoji, kitaip baigiasi. Ir aš pirmenybių išvakarėse bandžiau nuosekliai dėlioti visą komandų kelią nuo pat pirmojo etapo iki lemiamo. Pagal mano spėjimus išėjo, kad finale susitiks Brazilija ir Vokietija. Brazilai turėtų pasiekti revanšą už praėjusiame čempionate namuose akistatoje su vokiečiais patirtą gėdą (pralaimėjimą 1:7). Vokiečius vienintelis trūkumas, kad neturi pasaulinio lygio puolėjo. Kitos grandys – fantastiškos. Nuostabiu žaidėju pasirinkimu gali pasigirti ir Belgijos rinktinė, jau subrendusi ir didelėms pergalėms. Ir anglams jau būtų metas iššauti. O kur dar ispanai, prancūzai?

G.M.: Kol dar nestartavo turnyre man stipriausia atrodo Prancūzijos rinktinė. Jų puolimo mašina atrodo kažkas tai nerealaus… Nežinau, gal dėl to, kad prieš porą mėnesių man pačiam teko teisėjauti jų draugiškoms rungtynėms ir iš arti pamatyti jų galimybes. Niekada negalima nurašyti tų pačių vokiečių – juk būtent jie gina čempionų titulą. Kaip ir brazilų.

– Kurią rinktinę palaikysite iš visos širdies?

A.L.: Aš įsimylėjęs Anglijos lygą, tad nebūsiu abejingas ir jos rinktinei. Be to, jau čempionatui įsibėgėjus pasirenku dar keletą komandų, kurių žaidimas krinta į akį. Jas ir palaikau. Esu pragmatiškas treneris, savo komandose akcentuoju gynybą, tad būdamas žiūrovas jau noriu mėgautis puolimu ir gražiomis atakomis.

G.M.: Būdamas futbolo teisėjas, tų simpatijų ir nebeturiu. Vaikystėje buvo vokiečiai, gyvendamas Airijoje ėmiau sirgti už anglus. Dabar tokios meilės nebeliko.

– Turbūt nebuvo nė vienų planetos pirmenybių, kad kuri nors rinktinė neiššoktų gerokai aukščiau, nei jai prognozuoja, ar nenubaustų favoritų. Kas Rusijoje gali nustebinti – tapti tuo vadinamuoju tamsiuoju arkliuku?

A.L.: Potencialiai tokie gali būti kroatai, bet jau nebetikiu, nes jie visuomet surenka žvaigždyną, kuris savo milžiniškų galimybių taip ir neatskleidžia. Labiausiai sužibėti gali belgai. Galbūt toli nužygiuos kažkuri Afrikos atstovė. Nemenkos Kolumbijos galimybės.

G.M.: Pirmiausia – Robertas Lewandowskis su kompanija. Lenkai stipriai sužaidė atrankos cikle, nors mažai kas to tikėjosi. Nesakau, kad jie laimės auksą, bet patriukšmauti gali.

– Kiekviename čempionate itin ryškiai sužiba ir kuris nors žaidėjas: ar tai būtų jau pripažintas lyderis, ar daugeliui sirgalių dar neatrasta žvaigždė. Kuris futbolininkas turėtų garsiausiai prabilti šiemet?

A.L.: Man teko savo akimis stebėti ankstyvus Leo Messi startus tarptautinėje arenoje. Tiesa, tai buvo kažkuriose olimpinėse žaidynėse. Ir, žinote, nepasakyčiau, kad tada jis visa galva išsiskyrė iš savo rinktinės. Gal dėl to, kad visa ta komanda (2008-ųjų olimpinė čempionė) buvo be proto talentinga. Kad tai yra talentas – taip, buvo matyti. Bet tikrai nebūčiau įžvelgęs, kad tai būsimoji futbolo legenda. Kalbant apie dabartines žvaigždes, daugelis duria pirštu į Mohamedą Salahą. O man atrodo, kad egiptietis nėra tas žaidėjas, kaip kad Ronaldo ar L.Messi, kuris galėtų vienas ištempti visą komandą. "Liverpool" klube jis žaidžia fantastiškai, bet nepamirškime, kokius partnerius šalia jis turi. Egipto rinktinėje nėra nieko panašaus.

G.M.: Jei išsipildys mano prognozės ir prancūzai nueis toli, didžiausią pėdsaką gali palikti jų jaunasis puolėjas Kylianas Mbappe. Šio devyniolikmečio PSG klubo futbolininko žaidimas –  ir stebint jį bėgiojantį šalia aikštėje, ir anksčiau – per televizijos ekraną – man paliko milžinišką įspūdį. Jam šis čempionatas – pirma didžiulė galimybė atskleisti savo potencialą.

– Dažname turnyre namų sienų pranašumu pasinaudoja šeimininkai. Ar Rusijos futbolininkams padės tai, kad jie žaidžia savo teritorijoje?

A.L.: Aš netikiu. Net tuo, kad jie įveiks pirmąjį barjerą – grupės etapą. Mačiau rusų kontrolinius mačus ir jie visiškai neįtikino. Nenoriu kritikuoti savo kolegų trenerių, juo labiau kad Rusijos rinktinės trenerio asistentu dirba mūsų lietuvis Gintaras Staučė. Aš pats atsimenu laikus, kai sovietų rinktinei būdavo tragedija, jei ji užimdavo antrą vietą Europos čempionate, nes tada jie iš tiesu buvo vieni stipriausių. Bet nuo to laiko nutekėjo labai daug vandens (šypsosi – aut. past.).

G.M.: Nemanau, nors jų grupė yra tikrai palanki patekti bent į antrą etapą. Jei M.Salah po traumos spės įgauti gerą formą, rusams bus sunku kautis su Egiptu, o Urugvajus su Luisu Suarezu ir Edisonu Cavani jiems per stiprūs.

– Rusijoje pirmą kartą pasaulio čempionatų istorijoje bus taikoma moderni vaizdo teisėjo asistento (VAR) technologija. Kiek šis aspektas turės įtakos rezultatams ir emociniam, psichologiniam rungtynių fonui?

A.L.: Technologijos sumažins subjektyvumo daromą žalą. Turėtų dingti tas favoritų savotiškas tempimas, protegavimas. Ankstesniuose čempionatuose būdavo rungtynių, kai rinktinėms, iš kurių tikimasi medalių, nesisekdavo, bet jiems pagelbėdavo teisėjai, pasiduodami žvaigždžių autoritetui, priimdami palankesnius sprendimus, susidarius ginčytinoms situacijoms, skirdami 11 m baudinį ar parodydami kortelę varžovams.

G.M.: Dėl VAR technologijos nebebus nei Diego Maradonos vadinamųjų Dievo rankų nei kitų košmarų. Kaip neįskaitytas Franko Lampardo įvartis anglų naudai pagrindiniame 2010 m. planetos pirmenybių mače, kai kamuolys akivaizdžiai nusileido už vartų linijos, o teisėjas to nepastebėjo. Nebus daugelio dalykų, kai visas pasaulis mato, o arbitras – ne. Kita vertus, VAR sistema nėra panacėja. Ji neišspręs tokių ginčytinų situacijų, kaip kad buvo šių metų Čempionų lygos pusfinalyje tarp Madrido "Real" ir Turino "Juventus", kai teisėjas paskutinėmis minutėmis skyrė 11 m baudinį į italų vartus. Realiai tokia situacija nėra, kai gali vienareikšmiškai pasakyti, juoda tai ar balta. Tai savotiška pilkoji zona, kai sakytum, kad maždaug 60 proc., kad pražanga buvo, o 40 proc. – kad ne. Tokiose epizoduose viską vis tiek turės spręsti teisėjas. Tad ir sirgaliams emocijų trūkti neturėtų.