Quantcast

Ukrainos fronto kasdienybė: po vienu stogu su priešu

Politikų susitarimai vainikuoja ilgas įtampos Ukrainos fronte savaites. Neprarasdami budrumo ukrainiečių kariai stebi separatistus ir dalijasi buitį su vietos gyventojais – veikiausiai tų pačių separatistų šeimomis.

Bėgti nemato prasmės

Atėjus nakčiai, vaikų juokas nurimsta – jie grįžta pas kitame sublokuoto namo gale gyvenančią motiną. Ten pat, kur kitoje sublokuoto namo pusėje gyvena Ukrainos armijos dalinys.

Separatistų KĄ? pagaunantis radijo imtuvas krebžda nuo pranešimų apie Ukrainos pajėgų judėjimą ir valandinių patikrinimų. Po ilgos tylos netoli nuaidėjęs prieštankinės granatos sprogimas sutrikdo naktinę tylą – vaikai jau seniai lovoje.

Praėjus metams nuo karo Donbase pradžios, konfrontacija virto  alinančiais fronto veiksmais: pozicijos išlieka tose pačiose vietose, kariai apsistoję prie pat civilių, negalėjusių arba nenorėjusių išvykti.

"Koks tikslas išvažiuoti. Visi tie, kurie pabėgo karo pradžioje, sugrįžo – pinigai baigiasi, darbo nėra, tenka sugrįžti", – sako Nataša.

Ji kartu su savo dviem vaikais – keturiolikmete Kristina ir aštuonerių Kolia – bei senele ir prosenele gyvena per 50 m nuo ukrainiečių tranšėjų ir 300 m nuo separatistų pozicijų – šeimos vyrai jau seniai išvykę.

"Jie turbūt kovoja už separatistus", – sako vienas ukrainiečių karių. Buferinėje zonoje Ukrainos pajėgos ir vietos gyventojai nepasitiki vieni kitais: didžioji dalis civilių vis dar remia separatistus ir yra priklausomi nuo Rusijos propagandos televizijoje bei radijuje.

Pasiūlymo kraustytis į butą netoli esančiame Artemvisko mieste, 30 km už fronto, Nataša atsisakė: "Koks tikslas, vis tiek reikės mokėti komunalinius mokesčius ir ten nėra darbų."

Kariams sunku suprasti tokį moters požiūrį. "Jeigu sužeis vaikus, visi kaltins mus – ir tik dėl to, kad ji nenori dirbti", – teigia karininkė Oksana.

Futbolas ir obuolių atakos

Fronto sąlygomis ukrainiečių karių ir Natašos šeimos pasaulis – tai kasdienė ruoša ir naktinė "diskoteka" – naktiniai apšaudymai, anot seržanto Sašos. Vienas karių skuta bulves, kitas plauna drabužius, karininkas Vova pildo kalną biurokratinių popierių.

Į pavakarę vaikai žaidžia futbolą su kariais, apsikeičia obuolių ir vandens atakomis. "Pažiūrėk, mus stipriai apšaudė," – juokiasi Vadimas, rodydamas į ištaškyto obuolio liekanas ant sienos. Ten pat, vos du metrai į viršų, ant stogo matyti trys kulkų paliktos žymės.

Praėjus separatistų rotacijai, kovų intensyvumas sumažėjo – intensyviausiai šaudė čia dislokuoti čečėnai.

"Vieną naktį, jie (čečėnai – aut. past.) pradėjo šaudyti vieni į kitus – mes žiūrėjom kaip į filmą", – nusijuokia Sergejus. Tokio pobūdžio stebėjimų rezultatai yra raportuojami visame Ukrainos fronte į šiaurę nuo Donecko. Tačiau nė kartą nebuvo pateikta įrodymų.

Atėjus vakarui, Ukrainos kareiviai susėda prie stalo, paslėpto už smėlio maišų. Dauguma jų buvo Maidane, nors kitiems šis karas prasidėjo daug arčiau namų. Štai Vadimas tarnavo milicijoje savo mieste, esančiame vos už 25 km nuo dabartinės dislokacijos vietos, kai pasirodė separatistai. "Turėjome patruliuoti toliau, nes be mūsų būtų kilęs visiškas chaosas. Separatistai turėjo įrengę kelis patikrinimo postus, bet tada atėjo "Aidaras" (liūdnai pagarsėjęs Ukrainos savanorių batalionas, organizacijos "Amnesty International" apkaltintas karo nusikaltimais – aut. past.). Jie atiminėjo mašinas, buvo nušautų žmonių", – prisiminė Vadimas.

Trys vyrai dalinyje patyrė kontūzijas, tačiau privalo likti pozicijoje. Demobilizacija atidėta, gavus žinių apie būsimą separatistų puolimą, kuris taip ir neįvyko. "Mes visi, žinoma, norime namo, – sako Vitia. – Aš esu paprastas žmogus iš kaimo, bet suprantu, kodėl mes turime būti čia – niekas nenorėjo šito karo."

Užslopintos emocijos

Natašos dukra Kristina įdėmiai klauso, kaip armijos medikai moko karius suteikti pirmąją medicinos pagalbą. "Ji paskui galės mums visiems pasakyti, ką daryti", – pastebi Nataša.

"Viskas gerai, mes nebijome", – standartiškai atsako Kolia. Tačiau už šios tariamai vaikiškos ramybės veikiausiai slepiasi emocijos ir psichologinės problemos, galinčios bet kada pratrūkti.

"Na, jie į tai žiūri kaip į žaidimą – kur ir koks sprogmuo nukrito ir panašiai", – sako Nataša. Kai namai taip arti separatistų pozicijos, artilerijos sviediniai retai nukrenta šalia. Nepaisant to, dauguma naktų – bemiegės.

"Kai kurios naktys buvo labai sunkios. Artilerijos sviediniai krito ir aplink namą, ne per toliausiai. Mes visą naktį praleidome rūsyje, drebėdami iš baimės", – prisiminė vaikų senelė. Vienintelė slėptuvė nuo artilerijos – senas rūsys, neva sutvirtintas ant viršaus sukrautomis plytomis – toks rūsys neatlaikytų tiesioginio smūgio.

Naktį pavieniai šūviai aidi iš separatistų pozicijų, tarp jų – ilgos pauzės: ukrainiečiai neatidengia ugnies. "Kuo jie šaudo – atsakysime tuo pačiu, – sako bataliono vadas Sergejus. – Kuo mes šaudysime, jie atsakys tuo pačiu".

"Ne, mes nenaudotume granatsvaidžio", sako Vitalijus, aiškiai suprasdamas tokio ginklo panaudojimo padarinius.

 


Šiame straipsnyje: Ukrainakaras Ukrainojekaras

NAUJAUSI KOMENTARAI

KLausimas

KLausimas portretas
Kur galima nusipirkti šią pasakų knygelę?

korupcija

korupcija portretas
o prie cia lietuva ir ukrainas?o kaip kitos pasaulio salys?negi jos nei kiek nerupi laikrasciams?afrikoj vaikai is bado mirsta...ukrainos zmones zino lietuvos problemas:emigracija, korupcija,nedarba,skurda?
VISI KOMENTARAI 2

Galerijos

Daugiau straipsnių