Europos Sąjunga žada didesnę paramą Sirijos kaimynėms, priimant pabėgėlius. Tačiau nevyriausybinės organizacijos sako, kad Europa daro per mažai. Pabėgėlių padėtis Libane vadinama katastrofiška – 4 mln. libaniečių ir 2,5 mln. Pabėgėlių. Dauguma jų – nuo karo bėgantys sirai.

Libanas sirų nepripažįsta pabėgėliais, įsileidžia tik tuos, kurie įrodo, kad turi pinigų pragyventi, ir neleidžia jiems dirbti legaliai. Tad maždaug pusė sirų Libane skursta, daugelio jų pajamos tik Jungtinių Tautų parama, o tai – viso labo 13,5 dolerio per mėnesį maistui. Natūralu, kad dalis tų žmonių svajoja apie Europą. Intelektualai labiausiai baiminasi dėl vaikų, kad jie netaptų prarastąja Sirijos karta.

Ramus Libano-Sirijos pasienio miestelis. Nors prieš keletą metų ir jis buvo apšaudytas, vos už kelių kilometrų virė mūšiai tarp Sirijos armijos ir opozicijos. Dabar sieną prižiūri Vasharo al-Assado režimas. Tai vienintelė jo kontroliuojama šalies siena.

Nuo šiol Libano valdžia draudžia Sirijos žmonėms, pabėgėliams, į šalį patekti laisvai. Maždaug pusės patekusiųjų gyvenimo sąlygos toli gražu neprimena bent jau padorių. Libano valdžia dėl savų ekonominių ir vidinių problemų sirų nevadina pabėgėliais, nekuria jiems stovyklų. Yra tik viena oficiali Jungtinių Tautų pabėgėlių stovykla. Tad dažniausiai sirai patys statosi laikinus būstus. Tokių neformalių stovyklų Libane – iki 2 tūkst.

Norint pratęsti leidimą gyventi, suradus globėją, reikia sumokėti 200 dolerių, tačiau šis leidimas nesuteikia teisės legaliai dirbti. Neleisdama sirams dirbti, valdžia bando spręsti savo ekonomines problemas – skaičiuojama, kad dėl sirų pabėgėlių šalyje dešimtadaliu sumažėjo algos, o nedarbas tarp libaniečių išaugo dvigubai. Tačiau ką daryti sirams, kurie buvo priversti palikti savo namus?

Pabėgėlis iš Sirijos MuhamEdas paties suręstame namelyje gyvena jau kone penkerius metus. Suaugusieji vakarienės dažniausiai nevalgo, vaikams – duona su džemu ir dubenėlis alyvuogių. Valstybės tiekiama elektra išjungiama šeštą vakaro. Už privačiai tiekiamą šeima neturi iš ko susimokėti.

„Čia nieko neturime, nėra, kas padėtų. Mes esame septynių asmenų šeima. Mano žmona laukiasi šeštą mėnesį. Jungtinės Tautos atsisakė ir jai, ir man padėti, tik vaikams duoda po 13,5 dolerio per mėnesį. Mano septynių asmenų šeima iš viso gauna 67 dolerius. Už juos reikia prasimaitinti, o nusiperki duonos, ir kitkam nebeužtenka“, – pasakoja Muhamedas.

Anot nevyriausybės pagalbos asociacijos AMEL vadovo Kamelio Mohanna`os, susidariusi situacija – atastrofiška. „20 žmonių turi tik du kambarius. Moteris ir dalis vaikų yvena viename, vyrai – kitame. Jie turi miegoti keisdamiesi, nes nėra vietos. Situacija yra katastrofiška ir arti sprogimo“, – tvirtina K. Mohanna.

Keli tūkstančiai Sirijos pabėgėlių įsikūrė buvusioje turgavietėje. Daugelis jų gyvena čia jau ketverius metus ir dabar neturi darbo arba dirba nelegaliai, mat Libano valdžia draudžia jiems dirbti. Daugelis jų laukia pagalbos iš tarptautinių organizacijų.

Dienos šviesa čia beveik nepatenka, o žmonėms svarbiausias tikslas – išgyventi ir susirasti maisto. Kiekvienoje šeimoje bent po penkis vaikus, o ką jie veikia – mažai kam rūpi. Daugelis jų nelanko mokyklos – mat Libane už tai reikia mokėti ir tik dalį kompensuoja tarptautinės organizacijos. Tad iš kone pusės milijono sirų vaikų, mokyklą lanko tik pusė.

Tačiau ne viskas taip tamsu. Pats būdamas pabėgėlis, Abdulas išsinuomavo žemę ir įkūrė dienos centrą sirų vaikams. Labiausiai jis baiminasi, kad vaikai netaptų prarastąją Sirijos karta. „Visi jų žaidimai – smurtas. Visada laiko lazdą ir vaidina, kad tai šautuvas ar granatsvaidis, arba vaizduoja, kaip kariauja, skleidžia garsus ir vaidina, kad tai – sviedinių ar raketų skleidžiami garsai, ir bėga... Jų žaidimai paženklinti prisiminimų iš aplinkos, kurioje gyveno Sirijoje, paženklinti patirto bombardavimo ir išpuolių“, – tvirtina Abdulas Rchin Ihsijanas.