Populistas Nigelas Farage`as – vienas iš sėkmingos kampanijos dėl Jungtinės Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos iniciatorių – dabar yra viso labo antraplanis pokalbių laidų vedėjas. Nieko nebegirdėti apie Marine Le Pen, kuri kėlė siaubą Prancūzijos politiniam elitui kaip „Nacionalinio fronto“ kandidatė į prezidentus. Geertas Wildersas, kurio partija per Nyderlandų parlamento rinkimus kovo mėnesį užėmė antrąją vietą, apskritai nepateko į galiausiai suformuotą keturių partijų koaliciją.

Tačiau istorija yra kiek kitokia Rytų Europoje, kurioje išplito įvairių pakraipų populizmas, o tai didina susiskaldymą Europos Sąjungoje.

Keturioms valstybėms Europos Sąjungos rytuose – Lenkijai, Vengrijai, Čekijai ir Slovakijai – vadovauja įvairūs populistai. Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas yra dešinysis nacionalistas, faktinis Lenkijos vadovas Jaroslawas Kaczynskis garsėja kaip ideologinis dogmatikas, kuris visą dėmesį yra sutelkęs į Rusiją ir savo brolio dvynio mirties aplinkybes. Slovakijos ministras pirmininkas yra kairysis populistas, o Čekijos valdančiąją koaliciją formuojantis Andrejus Babišas, kuris žada šalyje išnaikinti korupciją ir šalį valdyti kaip nuosavą verslą, primena JAV prezidentą Donaldą Trumpą ir buvusį Italijos ministrą pirmininką Silvio Berlusconį.

Pasak analitikų, ankstesnės prielaidos, esą A. Babišas yra kraštutinių dešiniųjų pažiūrų, pasirodė nepagrįstos. Jis, kitaip nei V. Orbanas ir J. Kaczynskis, neketina kurti autoritarinės vienpartinės sistemos, teigia garsus regioną tyrinėjantis britų istorikas Normanas Daviesas.

Populistus, analitikų teigimu, vienija tai, kad jie išnaudoja žmonių nerimą dėl globalizacijos, migracijos bei kitų naujų procesų ir apeliuoja į tuos, kam reikalinga apsauga. Populizmą nelengva apibrėžti, jo sėkmės priežastys yra įvairios, be to, populistai neturi vienos bendros ideologijos, nors jie visi kritikuoja nekontroliuojamą migraciją, ypač musulmonų. Tačiau jų sėkmė kenkia tradicinės politikos sistemoms ir trukdo formuoti koalicines vyriausybes.

Tai tikrai pasakytina apie Vidurio Europą. Populistinė kraštutinių dešiniųjų „Alternatyva Vokietijai“ apsunkina gyvenimą Vokietijos kanclerei Angelai Merkel, kuriai vis dar nepavyko suformuoti koalicijos po rugsėjo mėnesį įvykusių rinkimų, per kuriuos „Alternatyva Vokietijai“ užėmė trečiąją vietą. Manoma, kad Austrijoje kancleriu taps vos 31 metų Sebastianas Kurzas, kuris per rinkimų kampaniją perėmė kraštutinių dešiniųjų Laisvės partijos antiimigracinius lozungus, rašo „The New York Times“ korespondentas.

(Sebastianas Kurzas, Reuters/Scanpix nuotr.)

Padėtis Vokietijoje ir Austrijoje primena, kad populizmo negalima nurašyti, net jei jo plitimas didelėje Vakarų Europos dalyje kol kas pristabdytas.

Populistų įsitvirtinimas kai kurių Rytų ir Vidurio Europos valstybių valdžioje kelia pavojų, kad bus legitimuoti judėjimai, kurie anksčiau buvo politiniame paribyje.

Nerimas dėl nacionalinės tapatybės ypač stiprus buvusiose komunistinėse šalyse, kaip antai, Lietuvoje, rašo S. Erlangeris.

Regiono gyventojai nori, kad jų šalys liktų Europos Sąjungoje, kuri suteikia apsaugą nuo Rusijos ir kuri yra dosnus regioninės pagalbos ir darbo vietų šaltinis bet kam, kas yra pasirengęs vykti dirbti į kitas ES šalis. Tačiau kartu šios šalys nerimauja dėl Europos Sąjungoje taikomo bendro valdymo principo ir reiškia nepasitenkinimą dėl to, kad joms tenka vykdyti nurodymus iš Briuselio, straipsnyje teigia S. Erlangeris.

Pasak analitikų, skeptiškas visuomenės požiūris į ES migracijos procesus yra pagrįstas, nes sistema akivaizdžiai neveikia, nors migrantų antplūdis sulėtėjo, kai buvo sudaryti abejotini susitarimai su Turkija bei Libija ir kai Italija bei Vokietija ėmė taikyti griežtesnę migracijos politiką.

Tačiau tverti tvoras pasienyje ėmė būtent Vengrija ir V. Orbanas, kuris krizės įkarštyje teigė, kad judėjimo laisvė Europos Sąjungoje galima tik užtikrinus sienų apsaugą.

Šį argumentą vis labiau remia tie patys dėl populizmo iškilimo nerimaujantys Vakarų politikai, kurie kritikavo V. Orbano retoriką ir nenorą priimti net nedideles migrantų grupes.

(Viktoras Orbanas, AFP/Scanpix nuotr.)

„Migracijos klausimas yra svarbus per rinkimus tiek Vakarų, tiek Rytų Europoje“, – teigia kraštutinių dešiniųjų judėjimus tyrinėjantis Brno universiteto Čekijoje politologijos profesorius Miroslavas Maresas.

Pasak M. Mareso, nors Rytų Europos šalyse migrantų yra labai mažai, visi rinkimuose nugalėję kandidatai vadovavosi antiimigracine retorika ir susiejo ją su terorizmo baime, lygiai kaip Vokietijos kraštutinių dešiniųjų „Alternatyva Vokietijai“.

„Didelė dalis gyventojų kiekvienoje iš šių šalių mano, kad iš jų ką nors atėmė, kad juos suklaidino ar apgavo, – teigė jis. – Amerikiečiai galbūt apgailestauja dėl to, kad jų šalis nebeviešpatauja pasaulyje ir kad smarkiai išaugo Kinijos įtaka, britai negali pamiršti prarastos imperijos šlovės, o buvusio sovietų bloko gyventojų apmaudas yra susijęs su tuo, kad nebuvo išnaudotos galimybės jų šalims atgavus laisvę 1989 m.“

Pasak N. Davieso, vargu ar kas labai apgailestauja dėl komunizmo žlugimo, tačiau žmonės yra nepatenkinti dėl to, kaip susiformavo naujoji santvarka ir kad daugiausiai naudos iš to atiteko siauram elito sluoksniui. Jie taip pat mano arba yra skatinami manyti, kad juos supa išorės priešai (paprastai Vokietija ir Rusija) arba vidaus priešai. Tačiau N. Daviesas į tai žiūri optimistiškiau nei daugelis kitų ekspertų. Jo teigimu, žmonės nepasitenkinimą reiškia dėl labai skirtingų dalykų, todėl nėra jokio vieningo judėjimo, kuris galėtų toliau plėstis ir stiprėti.