Jau daugelį metų imigracija yra tarp didžiausią susirūpinimą visuomenei keliančių klausimų.

O dabar šalies valdžia turi bene geriausią progą nutildyti skeptikus. Referendumo rezultatai ir naujos vyriausybės paskyrimas suteikia puikią galimybę imtis svarbių imigracijos sistemos reformų, kurios padėtų užtikrinti didesnį visuomenės pasitikėjimą sistema.

Tad ko nori didžioji visuomenės dalis? Kaip ir galima tikėtis, nori pagrįstų dalykų. Neseniai paskelbto tyrimo duomenimis, šalies piliečiai visų pirma nori, kad sistema būtų gerai administruojama ir kad Jungtinė Karalystė galėtų pati spręsti, ką įsileisti ir kokie migrantai tikrai prisidėtų prie visuomenės gerovės kūrimo. Dauguma piliečių nori, kad būtų pažabota neregėto masto imigracija, tačiau ne dėl to, kad bijoma užsieniečių, – tiesiog sistemai, pavyzdžiui, būsto ir švietimo sektoriams, tenka per didelis krūvis.

Kad šalies imigracijos sistema būtų geriau pritaikyta prie visuomenės poreikių, reikėtų imtis reformų trijose srityse. Pirmąja reforma reikėtų užtikrinti, kad derybose su ES būtų sutarta atsisakyti dabartinių laisvo judėjimo taisyklių. Didžioji Britanija šiuo metu nekontroliuoja, kiek ir kokių žmonių atvyksta iš ES, o tai neatitinka visuomenės interesų.

Tačiau tai pakeisti bus sunku, prireiks išmintingų ir nuoseklių diplomatijos pastangų. Didžioji Britanija turėtų pasiekti susitarimą, kuris leistų išsaugoti prieigą prie bendrosios rinkos, kad būtų išsaugotas verslo pasitikėjimas ir užtikrintos investicijos. Problema ta, kad visos šalys, kurios nori naudotis bendrosios rinkos teikiamais privalumais, privalo laikytis laisvo judėjimo taisyklių.

Europos ekonominei erdvei priklausančios šalys, pavyzdžiui, Norvegija, ypatingais atvejais migracijos lygį gali laikinai apriboti. Iš pradžių Didžioji Britanija turėtų derėtis dėl tokios galimybės. O vėliau reikėtų siekti, kad atgyvenusi laisvo judėjimo sistema būtų reformuota.

Pasitraukus iš Europos Sąjungos tai padaryti bus sunku, tačiau reikia tikėtis, teigia R. Shorthouse`as, kad Didžioji Britanija ras sąjungininkų. Vis akivaizdžiau, kad kitų šalių piliečių parama Europos Sąjungai ir net pats ES išlikimas priklausys nuo to, ar politiniai lyderiai bus pasirengę peržiūrėti judėjimo laisvės principą.

Antra, šalies vyriausybei derėtų atsisakyti plačiai išreklamuoto migracijos saldo rodiklio. Po 2010 m. šis rodiklis taip ir nebuvo pasiektas, o tai sumenkino pasitikėjimą imigracijos sistema. Nustatyto migracijos saldo užtikrinti beveik neįmanoma, nes vyriausybė nekontroliuoja emigracijos, o šiuo metu – ir migracijos iš ES. Šis konservatorių partijos pasirinktas rodiklis nepagrįstas jokiais išsamiais tyrimais ir moksline informacija. O svarbiausia – jis taikomas migrantų visumai.

Tačiau, kaip galima spręsti iš minėto tyrimo, skirtingas migrantų grupes visuomenė vertina skirtingai. Pavyzdžiui, absoliuti dauguma piliečių nenori, kad būtų ribojamas kvalifikuotų darbininkų, specialistų ar studentų atvykimas. Tačiau dauguma skeptiškai žiūri į tai, kad įsileidžiami ekonominiai migrantai, kurie į šalį atvyksta neturėdami jokio darbo pasiūlymo.

Tad vyriausybei derėtų ne kalbėti apie imigrantus apskritai, teigia R. Shorthouse`as, o nustatyti, kiek derėtų įsileisti skirtingų kategorijų migrantų: darbuotojų, studentų, prieglobsčio prašytojų ir pabėgėlių, taip pat tų, kurie turi šeimos vizas. Siektini rodikliai turėtų būti parengti po išsamių konsultacijų, už kurias būtų atsakingas šalies vyriausybės paskirtas patariamasis komitetas migracijos klausimais. O vyriausybė už šių rodiklių įgyvendinimą turėtų atsiskaityti parlamente per metinę migracijos dieną.

Be to, piliečiai suvokia, kad imigracija ir atneša naudos, ir kelia problemų. Būtina pripažinti, kad vidutiniškai imigrantų indėlis į šalies ekonomiką yra didesnis nei jiems mokamos išmokos. Tačiau taip pat akivaizdu, kad kai kuriuose regionuose imigracija tapo nevaldoma, kad dėl imigracijos sumažėjo mažiausiai apmokamų darbuotojų darbo užmokestis ir kad viešųjų paslaugų sektoriui tenkantis krūvis yra per didelis. Reikalinga tokia politika, kuri padėtų įtikinti piliečius, kad šalis sugeba geriau išnaudoti imigracijos teikiamus privalumus ir atitinkamai spręsti su imigracija susijusias problemas.

Savo 2015 m. rinkimų manifeste konservatoriai žadėjo sukurti Migracijos kontrolės fondą, iš kurio vietos bendruomenėms būtų skiriama papildomų lėšų, siekiant sumažinti viešųjų paslaugų sektoriui tenkančią naštą. Tai būtina įgyvendinti neatidėliojant. Jei vyriausybė nepasiektų užsibrėžtų imigracijos rodiklių, ji turėtų įsipareigoti automatiškai skirti papildomą finansavimą, kad vietos regionai turėtų daugiau išteklių kylančioms problemoms spręsti.

Dar radikalesnis pasiūlymas – kad visi darbą turintys nauji imigrantai, išskyrus pabėgėlius ir studentus, pirmus dvejus metus po atvykimo mokėtų naujos rūšies nacionalinio draudimo įnašus. Gaunamos pajamos turėtų būti tiesiogiai pervedamos į Migracijos kontrolės fondą.

Didžiosios Britanijos visuomenė nori, kad imigracijos sistema būtų tinkamai kontroliuojama ir pagrįsta indėlio principu. Dabar – puikus metas tokią sistemą sukurti.