Prieš metus Jungtinių Tautų Žmogaus teisių taryboje buvo svarstomas siūlymas nustatyti aiškius žmogaus teisių reikalavimus tarptautinėms bendrovėms, bet tarp šalių, kurios balsavo prieš tokį siūlymą, buvo ES šalys ir JAV, LRT RADIJUI sako britų mokslininkas Jemas Bendellis. „Juk niekas iš mūsų nesiginčytų dėl to, kad įmonės neturėtų naudoti vergų. Vergovė jau panaikinta, ir niekas nenorėtų jos sugrąžinti. Tačiau tarptautinių organizacijų duomenys rodo, kad egzistuoja naujos vergovės formos“, – pabrėžia Kambrijos universiteto Lyderystės ir tvaraus vystymosi instituto Jungtinėje Karalystėje vadovas.

Tarptautinės institucijos, tokios kaip Žmogaus teisių taryba, gali padėti nustatyti principus, kurie padėtų užkirsti kelią darbuotojų teisių pažeidimams, kalba J. Bendellis. Tačiau kodėl ES šalys ir JAV pasisakė prieš, neslepia jis, neaišku: „Spėju, kad buvo baiminamasi didesnių kaštų jų bendrovėms dėl bylinėjimųsi ateityje. Ne tokios lyderystės tikimės iš Vakarų. Norėtųsi daugiau iniciatyvos kelti standartus, ginti žmogaus teises pasaulyje.“

– Kodėl mums turėtų rūpėti tai, kad šiandien pasaulyje yra nemažai bendrovių, kurios finansiškai pranoksta ir kai kurias valstybes kartu sudėjus?

– Jei mums rūpi skurdo ir nelygybės problemos bei aplinkos apsauga, būtina galvoti apie korporacijas, nes jos yra labai didelės ir tarptautinės. Jau prieš du dešimtmečius tyrimai rodė, kad daugiau kaip pusė iš šimto pajėgiausių pasaulio ekonomikų buvo ne valstybės, o bendrovės. Dabar tokių yra daugiau kaip 60. Tad kyla klausimas, kaip valstybės gali užtikrinti jų priežiūrą siekdamos apginti viešąjį interesą.

Pažiūrėkime į kitus aspektus, tokius kaip skurdas, nelygybė, gerovės valstybė, aplinkosaugos klausimai (tarša ir klimato kaita). Pamatysime, kad didelės bendrovės gali būti ir problemų priežastis, ir gali padėti jas sprendžiant. Svarbu, kaip tos bendrovės veikia viešąją politiką ir tarpvalstybinius susitarimus dėl klimato kaitos. Būtent čia jos dažnai nerodo didesnės atsakomybės nei rūpinimasis savo akcininkais.

– Apie aplinkosaugos reikalavimus verslui kalbama jau daugiau kaip 30 metų, po to, kai kilo pasaulinis aplinkosaugos judėjimas. Kodėl net išsivysčiusiose šalyse vis dar sunku juos taikyti? Europos Sąjunga vadinama viena iš lyderių šioje srityje, tačiau kitaip yra Jungtinėse Amerikos Valstijose.

– Labai sunku kalbėti apibendrintai, tačiau JAV veikia labai stiprūs naftos lobistai, kurie ilgus metus darė didelę įtaką valdžiai. Dėl to net šiandien daugybė žmonių abejoja mokslo įrodymais dėl klimato kaitos ir priešinasi bet kokiems veiksmams šioje srityje federaliniu lygiu. Kiek kita padėtis yra miestuose. Dar prieš 10–15 metų nemažai Amerikos merų suprato, kad federalinė valdžia nelabai ką daro, ir ėmėsi veiksmų patys. Tokių pavyzdžių yra Kalifornijoje.

Tačiau bėda ta, kad dauguma šiandienos aplinkosaugos problemų sunku spręsti vietos ar net nacionaliniu lygiu. Galima sakyti, kad ES bandė nustatyti ambicingus rodiklius šiltnamio dujų mažinimo srityje. Tačiau realybė tokia, kad, norėdami juos pasiekti, esame priklausomi nuo to, ką daro Kinija. Šiltnamio dujų išmetimai pasaulyje pastaruosius 30 metų tolygiai auga kartu su bendruoju vidaus produktu. Tarša didėja augant ekonomikai. O atsieti šiuos du rodiklius būtina, jei norime darnaus vystymosi pasaulyje. Todėl kartais užsimenama, kad mums būtina iš esmės kitokia ekonominė sistema.

– Ar apskritai realu pasiekti tokį globalinį susitarimą? Štai diskutuojant apie augančią pasaulinę nelygybę prancūzų ekonomisto Thomo Piketty pasiūlymas visuotinai apmokestinti kapitalą sukėlė daug diskusijų. Kai kurie bankų atstovai atvirai sakė, kad tai graži, bet nereali idėja.

– Džiaugiuosi, kad Th. Piketty sulaukė dėmesio. Naujų idėjų diskusijoje apie mūsų ekonomikos kryptis trūksta, politinė vaizduotė yra pasidariusi labai siaura. Daugiausia kalbama apie tai, ką įprasta laikyti gera ekonomika. Manau, kad būtina pačią sampratą kvestionuoti. Reikia klausti, kam reikalinga sistema, kuri turi augti iki begalybės.

– Vis dėlto sunku įsivaizduoti, iš kur gali atsirasti kritinė masė žmonių, pasirengusių kalbėti apie alternatyvas, apie kitokią ekonominę sistemą. Veikiausiai tų, kuriems esama sistema palanki, ekonominė įtaka didesnė.

– Labai nustebau, kai pamačiau, kiek žmonių, kuriems versle rūpi socialiniai ir aplinkosaugos aspektai, jau suprato, kad savanoriškos iniciatyvos yra labai ribotos. Tai patvirtino 2013 m. atlikta viena Jungtinių Tautų studija, kurios metu buvo apklaustas 1 tūkst. didžiųjų įmonių vadovų. Daugiau kaip 80 proc. sakė, kad jų aplinkosaugos ir socialinei pažangai būtinas tam tikras valstybės reguliavimas. Tai rodo svarbią jų supratimo evoliuciją.

Reikia iš naujo permąstyti mokesčių sistemas ir pabandyti integruoti vadinamuosius išorinius kaštus – kitaip tariant, rasti būdą apmokestinti jų sukeliamą taršą, už kurią galiausiai sumokame visi. Būtina apmokestinti šiltnamio dujų išmetimus, kad imtų keistis investuotojų sprendimai. Vis daugiau verslo lyderių sutinka, kad tai svarbu. Taigi čia ir atsiranda dalis jūsų minėtos kritinės masės, kuri palaiko, o ne varžo valdžios veiksmus aplinkosaugos srityje.

– Tačiau yra verslo sričių, kur problemos nesprendžiamos ištisus dešimtmečius. Viena tokių – drabužių pramonės socialinis poveikis ir poveikis aplinkai skurdžiose šalyse, kur perkelta gamyba. Kilus skandalui, įmonės paskelbia, kad imsis veiksmų, o paskui vėl girdime apie baisias sąlygas siuvyklose ar sugriuvusį pastatą. Kada čia galima tikėtis realių pokyčių?

– Istorija rodo, kad galima daug pasiekti, jei yra vartotojų spaudimas. Pavyzdžiui, bendrovė „Nike“ labai daug padarė pertvarkydama savo tiekimo grandinę. Tačiau mums vis dėlto labiau rūpi ne vienos bendrovės sėkmė, o tai, kodėl aprangos ir kitose gamybos srityse darbo sąlygos ir uždarbis išlieka tokie blogi. Tai svarbu dar ir todėl, kad tokia praktika neleidžia tų standartų kelti visame pasaulyje, nes Europos gamintojai yra priversti su jais konkuruoti. Todėl svarbu, kad atsirastų tarptautiniai standartai.

Čia man į galvą ateina vienas pavyzdys. Prieš metus Jungtinių Tautų Žmogaus teisių taryboje buvo svarstomas siūlymas nustatyti aiškius žmogaus teisių reikalavimus tarptautinėms bendrovėms. Tarp šalių, kurios balsavo prieš tokį siūlymą, buvo ES šalys ir JAV. Tai man labai įdomu. Juk niekas iš mūsų nesiginčytų dėl to, kad įmonės neturėtų naudoti vergų. Vergovė jau panaikinta, ir niekas nenorėtų jos sugrąžinti. Tačiau tarptautinių organizacijų duomenys rodo, kad egzistuoja naujos vergovės formos, ir reikia kažkaip su tuo kovoti.

Vienas iš būdų yra tarptautinės institucijos – tokios kaip Žmogaus teisių taryba, galinti padėti nustatyti principus, kurie padėtų užkirsti kelią darbuotojų teisių pažeidimams. Nežinau, kodėl ES šalys ir JAV pasisakė prieš, tačiau spėju, kad buvo baiminamasi didesnių kaštų jų bendrovėms dėl bylinėjimųsi ateityje. Ne tokios lyderystės tikimės iš Vakarų. Norėtųsi daugiau iniciatyvos kelti standartus, ginti žmogaus teises pasaulyje.

– Kita įdomi Jūsų tyrimų sritis yra partnerystės formos tarp verslo ir nevyriausybinių organizacijų. Ar tikrai daugiau galima pasiekti bendradarbiaujant, o ne protestuojant prieš korporacijų veiksmus?

– Reikia visokių iniciatyvų. Reikia, kad vieni protestuotų, o kiti bendradarbiautų. Tiesą sakant, mano tyrimai parodė, kad stipriausios iniciatyvos tarp verslo ir tokių organizacijų, kaip Pasaulio gamtos fondas, atsiranda po to, kai korporacijos jau būna patyrusios visuomenės spaudimą. Tas supratimas gali ateiti iš toliaregiško vadovo ar kitų žmonių bendrovės viduje. Bet gana dažnai jis atsiranda po to, kai bendrovę sugėdina žiniasklaida. Todėl reikia ir tokių organizacijų, kurios stebi verslo veiklą ir piktinasi.

Man teko dirbti su Pasaulio gamtos fondu, kai jie sėkmingai bendradarbiavo su verslo įmonėmis, diegdami atsakingo miškų valdymo sertifikatą FSC – juo ženklinami medienos ir popieriaus gaminiai. Padėjau jiems sukurti atsakingos žuvininkystės produktų ženklinimo sistemą MSC. Tai svarbios savanoriškos iniciatyvos, kurios padeda vartotojams pasirinkti aplinkai ir neretai visuomenei palankesnius produktus. Praktika parodė, kad jos veikia. Tačiau, nepaisant visko, šiandien tik maždaug 15 proc. pasaulio medienos turi FSC sertifikatą ir panaši dalis laisvėje sugautų žuvų produktų pažymėti MSC ženklu. Tai nepadės sustabdyti miškų nykimo ir pasaulio žuvų išteklių eikvojimo.

Todėl svarbiausias klausimas šiandien, kaip tą bendradarbiavimą pakreipti tokia linkme, kad pasikeistų visi kiti rinkos žaidėjai. Todėl pastaruoju metu dirbu su Jungtinėmis Tautomis, ieškome būdo, kaip tas savanoriškas iniciatyvas susieti su veikiančiais įstatymais. Pavyzdžiui, jei jūsų bendrovė nori kirsti mišką Bolivijoje, turite parodyti, kad esate gavę atsakingo miškų valdymo sertifikatą praeityje. Taip pat privalote turėti verslo planą, kuris numato, kad ketinate sertifikuotis. Priešingu atveju neteksite leidimo veiklai. Tai vienas iš pavyzdžių, kaip verslo ir nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimas gali pasitarnauti viešajam interesui.