Sukeliama nepataisoma trauma

Amerikos pediatrijos akademijos vadovas tiesiai šviesiai pasakė, kad tokia politika prilygsta smurtavimui prieš vaikus ir kad ji prieštarauja viskam, ką pediatrai stengiasi padaryti vaikų labui.

„Tai – absoliučiai nesuvokiama, ir aš kalbu ne kaip asmuo, užimantis pareigas politikoje, o kaip mokslininkas, – sakė Harvardo medicinos mokyklos pediatrijos ir neuromokslų profesorius Charlesas A. Nelsonas III. – Mokslas nesutinka, kad vaikams tai yra gerai.“

Per laikotarpį nuo šių metų balandžio vidurio iki gegužės JAV vidaus saugumo departamento pavedimu nuo tėvų, peržengusių JAV sieną, buvo atskirta maždaug du tūkstančiai vaikų. Suaugusieji buvo sulaikomi, jiems dėl nelegalaus sienos kirtimo keliamos baudžiamosios bylos, o jų vaikai buvo perkeliami į laikinas prieglaudas, kurių priežiūrą vykdo Pabėgėlių perkėlimo biuras. Taip prezidento Donaldo Trumpo administracija įgyvendino vadinamąją nulinės tolerancijos politiką.

JAV sveikatos ir socialinių paslaugų departamento gegužės mėnesio duomenimis, vaikai čia laikomi vidutiniškai 57 dienas. Tačiau yra pranešimų ir apie tai, kad kartais vaikai pralaikomi atskirti nuo tėvų ištisus mėnesius, o deportuoti tėvai nežino, kur yra jų vaikai.

Vidaus saugumo departamento vadovė Kirstjen Nielsen pirmadienį žurnalistus informavo, kad vaikai yra deramai prižiūrimi. „Laikomės aukštų standartų. Rūpinamės maistu. Rūpinamės ugdymu. Rūpinamės jų sveikata. Yra vaizdo įrašų, televizorių“, – sakė ji.

Vis dėlto vaikų sveikatos priežiūros specialistų teigimu, vien tai, kad vaikai yra gerai maitinami ir fiziškai saugūs, nesumažina ilgalaikio neigiamo poveikio rizikos jų imuninei sistemai, smegenų vystymuisi ir net asmenybės formavimuisi.

„Vaikų gerovės sistema taip elgtis leidžia vieninteliu atveju – kai vaikui gresia neišvengiamas pavojus, – sakė Vaikystės traumų tyrimo programos asocijuotoji direktorė Chandra Ghosh Ippen. – Kai tai nėra būtina, sukeliame jam nepataisomą traumą.“

AFP/Scanpix nuotr.

Trumpalaikis poveikis

Mokslininkų teigimu, atskyrimo akimirka visais atvejais yra traumuojanti ir sukelianti paniką – ir vaikams, ir tėvams. Žmogui esant tokios būsenos, išsiskiria daugiau streso hormonų kortizolio ir adrenalino, padidėja kraujospūdis, sukyla nerimas, gali atsirasti tokių simptomų kaip galvos skausmas ar skrandžio sutrikimai.

Harvardo universiteto Vaiko vystymosi centro direktoriaus Jacko P. Shonkoffo teigimu, manyti, kad jei vaikai iš tėvų atimami dar visai maži, jie nieko neprisimena, todėl pernelyg didelės žalos nepatiria, yra neteisinga.

„Kai streso sistema išlieka suaktyvinta ilgą laiką, atsiranda žalingo biologinio poveikio tikimybė, – sako jis. – Kuo [žmogus] jaunesnis, tuo grėsmė didesnė.“

Po kiek laiko vaikas nustoja verkti, ir pirminis šokas iš dalies atslūgsta, aiškina J. P. Shonkoffas. Tačiau, pasak jo, tai nesuteikia pagrindo galvoti, kad vaikas daugiau nebestresuoja. „Jie nebesimuisto ir nebeklykia, [bet] kas darosi jų viduje, – sako jis. – Streso sistema išlieka labai aktyvi – nebyliai, nematomai.“

Ch. Ghosh Ippen tvirtinimu, kai kuriems vaikams tokioje situacijoje gali tekti išgyventi traumuojamąją netektį. Streso sukeliamus emocijų protrūkius ilgainiui gali pakeisti stiprus nerimas ir depresija. „Viskas, kas jiems buvo pažįstama, išnyko“, – sako ji.

Ilgalaikis poveikis

Kokio masto ilgalaikę žalą teks patirti vaikams, priklauso nuo atskyrimo trukmės, taip pat jų amžiaus, nurodo tyrėjai.

„Trukmė – labai svarbi, – teigia J. P. Shonkoffas. – Atskyrimas per prievartą kelioms valandoms sukelia labai didelę traumą, tačiau jei vaikas nedelsiant grąžinamas mamai ir tėčiui, viskas bus gerai.“

Ch. A. Nelsono teigimu, dėl stipriai suaktyvintos streso sistemos destruktyvius padarinius po kiek laiko pajaučia fizinė smegenų struktūra. Kaip nurodo rašinio autorė J. Lussenhop, Ch. A. Nelsonas buvo pagrindinis tyrėjas Bukarešto ankstyvosios intervencijos projekte – tai ilgalaikis tyrimas, kurio objektas – 136 beglobiai naujagimiai ir kūdikiai, kurių globa Rumunijos institucijos ėmėsi rūpintis 2000-aisiais. Ch. A. Nelsonas su kolegomis šiuos vaikus stebėjo 18 metų. Nustatyta, kad tų vaikų, kurie buvo priimti į šeimas, ir tų, kurie liko augti vaikų globos įstaigose, smegenų veiklos modeliai labai smarkiai skiriasi.

Reuters/Scanpix nuotr.

„Kalbant apie vaikus, kurie augo [vaikų globos] įstaigose, t. y. buvo atskirti nuo tėvų, – jų smegenų elektrinė veikla yra ryškiai nusilpusi, – sako jis. – Jei jie iš šių įstaigų perkeliami į gerus namus iki tol, kol jiems sukanka dveji, ši veikla praktiškai atsistato. Tačiau jei jiems daugiau negu dveji, t. y., tarkime, atskyrimas užtruko dvejus metus, atsistatymas nebeįmanomas. Smegenys ir toliau produkuoja ryškiai mažiau smegenų veiklos.“

Ch. A. Nelsonas per ilgą tyrimo laiką taip pat pastebėjo, kad vaikų, kurie yra atskiriami nuo tėvų, smegenyse susidaro „kur kas mažiau pilkosios medžiagos“ ir kad net tuo atveju, jei jiems suteikiama globa, smegenų baltoji medžiaga atsistato vos pastebimai.

Vaikams gali išsivystyti tokie ilgalaikiai psichologiniai padariniai kaip potrauminio streso sutrikimas ar išsiskyrimo nerimas. Maža to, vėliau jiems bus didesnė rizika susirgti širdies ligomis ir diabetu. Poveikis gali atsispindėti ir elgsenoje. Ch. A. Nelsono teigimu, vaikai, o ypač berniukai, gali tapti abejingi kitų žmonių jausmams. Jiems gali pradėti trikti atmintis, gali būti sunkiau kontroliuoti impulsus, be to, jiems gali išsivystyti polinkis į nusikalstamą elgesį.

„Kita problema šiuo atveju yra ta, kad mes nežinome tų vaikų istorijų, – sako jis. – Jei jie bėga iš šalies, vadinasi, kažkas yra labai negerai. Jei vaikams jau ir anksčiau teko patirti daug traumuojančių išgyvenimų, situacija tuomet yra gerokai prastesnė.“

Pasak Ch. Ghosh Ippen, net jei manysime, kad visi vaikai vieną dieną grįš pas savo tėvus, neįmanoma nė įsivaizduoti, kokią žalą plačiąja prasme ši politika padarė vaikams, jų tėvams, kitiems artimiesiems ir net vyriausybės darbuotojams, kurie turėjo visame tame dalyvauti. „Netiesioginį neigiamą poveikį jausime dar daug metų“, – įsitikinusi ji.