Suomijoje penktadienį pradėjo darbą naujoji vyriausybė.

Suomijos prezidentas Sauli Niinisto (Saulis Nynistė) penktadienį, gegužės 29 dieną, paskyrė 74-ąją vyriausybę, atleidęs iš pareigų ankstesnio ministro pirmininko Alexander'o Stubbo (Aleksandro Stubo) ministrus.

Juha Sipila'ės (Juhos Sipilės) vadovaujamoje vyriausybėje yra 14 ministrų: šeši Centro partijos, po keturis iš Suomių partijos ir Nacionalinės koalicijos partijos.

Per pirmąjį naujosios vyriausybės posėdį pasidalintos ministrų, statutinių komitetų ir viceministrų atsakomybės.

Užsienio reikalų ministras Timo Soini (Timas Soinis) paskirtas premjero pavaduotoju.

Posėdžio pradžioje naujieji ministrai davė priesaiką.

J.Sipila yra 54 metų ramaus būdo IT sektoriaus verslininkas, staigiai užkopęs karjeros laiptais savo partijoje.

Jo liberali, agrarinės pakraipos Centro partija yra didžiausia politinė jėga 200 vietų parlamente, kuriame turi 49 deputatus.

J.Sipila suformuota trijų politinių jėgų centro dešinioji koalicija, kurią sudaro naujojo premjero Centro partija, euroskeptiška dešiniojo sparno Suomių partija bei konservatyvi Nacionalinės koalicijos partija, drauge kontroliuoja 124 vietas.

Trečiadienį pristatytas naujasis ministrų kabinetas perėmė šalies vairą iš kairiųjų ir dešiniųjų vyriausybės, kuriai vadovavo konservatorius A.Stubbas.

A.Stubbo ir J.Sipila skirtumai rėžia akį. Kadenciją baigęs premjeras trykšta energija ir socialiniame tinkle „Twitter“ dažnai smagiai informuoja apie įveiktų bėgimo distancijų laiką. Tuo tarpu naujasis vyriausybės vadovas garsėja kaip nekalbus ir tiesmukas žmogus, kuris gerai pasveria kiekvieną savo žodį.

Centro partija, davusi Suomijai 12 vyriausybės vadovų ir tris prezidentus, tarp jų Urho Kekkoneną (Urhą Kekoneną), šias pareigas ėjusį 1956-1982 metais, opozicijoje dirbo nuo 2011-ųjų, kai pralaimėjo rinkimus po beveik dešimtmečio valdžioje.

J.Sipila Centro partijos nariu tapo dar būdamas studentas, tačiau į aktyviąją politiką įsitraukė ne taip seniai, kai 2011 metais šiaurės vakariniame Oulu mieste buvo išrinktas į šalies parlamentą.

Tapęs parlamentaru, J.Sipila 2012 metais perėmė Centro partijos vairą, nors daugumai suomių tuo metu jis vis dar buvo beveik nežinoma figūra.

Kuklumu ir mokėjimu dirbti su žmonėmis garsėjantis J.Sipila „yra lyderis, dėl kurio gali sutarti Centro partijos šalininkai iš miestų ir kaimų“, sakė Helsinkio universiteto politikos mokslų profesorius Juhana Aunesluoma.

AIŠKI VIZIJA, AIŠKŪS TIKSLAI

Valiūkiškai besišypsantis IT verslo milijonierius, nešiojantis akinius stačiakampio formos rėmais, rinkimų kampanijos metu akcentavo savo vadybos patirtį ir kruopštumą.

„Kai imuosi darbo, siekiu maksimalaus rezultato“, - sakė jis savo rinkėjams.

Tai liudija ir jo darbo rezultatai.

Inžinieriaus diplomą Oulu universitete įgijęs J.Sipila 1992-aisiais tapo įmonės „Solitra Oy“, gaminančios komponentus mobiliojo ryšio tinklų stotims, vadovu.

Po dvejų metų jis tapo pagrindiniu jos savininku, o 1996 metais, kaip skelbė žiniasklaida, už 12 mln. eurų pardavė įmonę amerikiečių kompanijai „ADC Telecommunications“.

Tuomet J.Sipila sutelkė dėmesį į finansų ir bioenergijos sektorius.

J.Sipila nori vadovauti Suomijai panašiai, kaip jis valdė savo kompanijas.

„Turiu didžiulę patirtį, kaip vadovauti kompanijoms siekiant reikšmingų pokyčių. Manau, galioja ta pati taisyklė - reikia turėti aiškią viziją, aiškius tikslus ir sutelkti dėmesį į kelis dalykus“, – sakė J.Sipila balandį Suomijos visuomeniniam transliuotojui YLE.

Jo planas, regis, aiškus: jis nori sugrąžinti suomiams pasitikėjimą, šaliai grumiantis su didžiuliu nedarbu ir trejus metus trunkančiu ekonomikos nuosmukiu.

Centro partija žada per dešimtmetį privačiame sektoriuje sukurti 200 tūkst. naujų darbo vietų, sumažinti biurokratiją ir mokesčius. Dalis plano apima taupymą panaikinant šimtus tūkstančių darbo vietų viešajame sektoriuje, daugiausiai nepakeičiant į pensiją išėjusių darbuotojų naujais.

J.Sipila nori, kad Suomijoje, kur daugiau nei 70 proc. teritorijos užima miškai, būtų skatinamas atsinaujinančių energijos išteklių naudojimas. Jis pasiūlė sukurti naują 1,5 mlrd. eurų valstybinį fondą investicijoms į startuolius.

Kalbant apie užsienio politiką, J.Sipila, priešingai nei A.Stubbas, pasisako prieš Suomijos stojimą į NATO ir vietoje narystės šiame kariniame bloke ragina stiprinti bendradarbiavimą gynybos srityje su Aljansui taip pat nepriklausančia kaimynine Švedija, abiejose šalyse stiprėjant susirūpinimui dėl vis agresyvesnės Rusijos politikos.

J.Sipila kritikavo balandį Šiaurės šalių gynybos ministrų paskelbtą bendrą deklaraciją, kurioje Rusija pavadinta „didžiausiu iššūkiu Europos saugumui“.

J.Sipila, priešingai nei kai kurie jo partijos kolegos, nėra euroskeptikas.

„Jis yra subsidiarumo principo šalininkas, jis nenori, kad Europos Sąjunga taptų federaline valstybe“, – sakė politologas J.Aunesluoma.

J.Sipila, kuris su žmona augina penkis vaikus, yra pamaldus liuteronis ir pietistinio judėjimo „Ramybės žodis“ (Rauhan Sana), liberalesnės itin konservatyvaus lestadianizmo, nepripažįstančio šiuolaikinės technikos, atšakos, narys. Tai paaiškina jo populiarumą tarp konservatyvių kaimo gyventojų, kurie sudaro jo Centro partijos remėjų šerdį.

Vasario viduryje J.Sipila neteko jauniausio sūnaus, 22 metų Tuomo (Tuomo), kuris mirė kilus komplikacijoms po nesudėtingos operacijos. Mirus sūnui, J.Sipila buvo dviem savaitėms sustabdęs savo rinkimų kampaniją.