„Vengrijos vyriausybės nurodymu jums bus parūpinti autobusai, kurie nemokamai nuveš jus iki paskutinio miestelio prie sienos“, – vyras šaukė per megafoną arabų kalba.

„Neprivalot važiuoti, jeigu nenorite“, – pridūrė jis.

Pranešėjas sparčiai žingsniavo per tranzito zoną – chaotišką purviną tunelių labirintą po Budapešto pagrindine Rytine traukinių stotimi, tapusia laikinais namais tūkstančiams pabėgėlių ir migrantų iš Sirijos, Afganistano, Pakistano, Irako ir dar 50 kitų šalių.

Kai kurie ten laukė dienas, kai kurie – savaites. Vyras su megafonu ragina juos „tuojau pat susikrauti daiktus“.

„Pasiimkit visą turimą maistą ir vandenį – autobuse nieko nebus“, – sakė jis.

Tačiau 26 metų siras Mohammedas (Mohamedas) iš Damasko atsargiai vertina Vengrijos pareigūnų pažadus, nes jau yra skaudžiai nusvilęs.

„Nepasitikiu šia vyriausybe, – jis sakė naujienų agentūrai AFP. – Praėjusią savaitę išleidau visus savo pinigus traukinio bilietui į Miuncheną, kai policija pasakė, kad galiu važiuoti, bet suplėšiau jį iš pykčio, kai manęs neįleido į traukinį.“

Vis dėlto vyras skuba krautis daiktus: nedidelę kuprinę, kurioje įdėti dveji marškinėliai, knyga, atsarginiai sportiniai bateliai ir telefonas.

„Negalėjau čia tinkamai pasirūpinti švara. Kai nuėjau į parduotuvę, mačiau žmonių akis – jie galvojo, kad esu dar vienas purvinas arabas“, – sakė Mohammedas.

„Turėjau daugiau daiktų, bet žmonių kontrabandininkas Turkijoje pasakė, kad nepaims manęs į pripučiamą valtį, jeigu nepaliksiu jų ant kranto“, – aiškino jis.

Apie 60 „specialių tranzito“ autobusų „Ikarus“ laukė išsirikiavę prie Rytinės stoties ir greitai prisipildė keleivių.

„Atleiskit, mes važiuojam į stovyklą? Gal žinote, ar šitas autobusas veža mus į stovyklą?“ – keli keleiviai klausinėjo AFP žurnalisto. Dauguma jų – sirai, tarp kurių buvo jaunų ir senų vyrų, kelios moterys ir dvejų metų vaikas.

Variklis burzgė ilgas 20 minučių, kol galiausiai pasigirdo garso signalas, ir durys užsidaro. „Važiuok, važiuok!“ – šaukia vienas nervingas keleivis.

„SUDIE, MANO DRAUGE“

Penktadienį 13 val. 37 min. vietos (14 val. 37 min. Lietuvos) laiku keistoji kolona ir ją lydintys policijos automobiliai pajuda tamsiomis gatvėmis.

Daugelis pamačiusių autobusus šypsosi, mojuoja, fotografuoja. Kiti žiūri suglumę. Grupė futbolo aistruolių rodo vidurinius pirštus ir šaukia: „Čigonai! Važiuokit iš čia!“

„Dauguma vengrų – geri žmonės; kai kurie labai man padėjo. Jie man yra svarbūs; juos aš prisiminsiu, o ne kitus“, – sakė Yamanas (Jamanas), kalbas studijavęs jaunuolis iš Alepo.

„Sudie, mano drauge!“ – jis šūkteli per langą vienam mojuojančiam geranoriui.

Jis pirmąkart pamatė Budapeštą už Rytinės stoties apylinkių. Kai autobusas važiuoja per tamsią Dunojaus upę, jis prisimena, kaip važiavo taksi automobiliu, kurio vairuotojas kalbėjo apie Dunojų.

„Jis vadino jį Duna. Jis teisus – graži upė“, – pripažino Yamanas.

Autobuse visiškai tylu. Dauguma žmonių užmigo, vos tik kolona išvažiavo iš miesto: keleiviai sugulę ant grindų, po galva pasikišę krepšius arba butelius vietoje pagalvių; ore tvyro aitrus nepraustų kūnų kvapas. Nemiegantieji tylomis žvelgia pro langus.

„Rytinėje stotyje nebuvo įmanoma miegoti“, – sakė 65 metų Houmanas (Humanas), užsiklojęs plona IKEA antklode, kurią gavo iš humanitarinės pagalbos darbuotojo.

„Šviesos, policijos automobiliai, besikalbantys žmonės, verkiantys vaikai, šalta žemė... Turėdavau miegoti tiesiog šitaip – neturėjau kuo užsikloti“, - pridūrė jis.

Po valandos kelio nuo Budapešto pasirodo keliolikos policijos automobilių švyturėliai; autobusas staigiai stabdo, pakirdę keleiviai pašoka ir sužiūra pro langus.

Kolona pasiekė stovyklą, kurioje apsistojusi apie 1,2 tūkst. žmonių grupė, anksčiau išėjusi pėsčiomis iš Rytinės stoties Austrijos link. Pakelėje stovi keli autobusai, žmonės kraunasi daiktus ir į juos lipa.

Pasklinda žinia, kad pirmoji autobusų kolona jau pasiekė Austriją. Žygeiviai tik dabar nusprendžia, kad į autobusus lipti saugu.

Autobusai vėl pajuda. Yamano veide šmėkšteli šypsena, ir jis greitai užmiega kartu su kitais.