Kai esi provokuojamas, neturi tylėti, privalai reaguoti. Turi pats tapti agresyviu atminties lauko kariu ir parodyti žmonėms, kad yra ir kitų būdų interpretuoti istoriją. Ir visuomet bus pakankamai žmonių, kurie atkreips į tave dėmesį. Tuo įsitikinęs atminties politiką tyrinėjantis lenkų kilmės sociologas ir antropologas profesorius Janas Kubikas, pastaruosius tris dešimtmečius gyvenantis ir dirbantis Junginėse Amerikos Valstijose. 

Šiemet pasirodė jo drauge su kolega politologu Michaelu Bernhardu parengta lyginamoji studija „Dvidešimt metų po komunizmo“. Rutgerso universiteto mokslininkai „Oxford University Press“ leidyklos išleistoje knygoje analizuoja, kaip komunizmo žlugimo dvidešimtmetis buvo minimas septyniolikoje pokomunistinių valstybių, tarp jų – Baltijos šalyse bei kitose Rytų ir Centrinės Europos šalyse. 

Autoriai atskleidžia, kaip formuojasi kolektyvinės atminties laukas, kokį vaidmenį jame atlieka skirtingi veikėjai ir kaip skirtingi atminties režimai lemia demokratijos stabilumą šalyje.

Kaip gimė lyginamojo tyrimo idėja

Politikos ir galios santykį tyrinėjančiam prof. J. Kubikui ypač įdomi šio reiškinio kultūrinė dimensija. Pasak jo, kultūra kaip gyvenimo sritis, kur kuriama, perteikiama ir interpretuojama įvairių reiškinių prasmė bei formuojasi kolektyvinė tapatybė, visada buvo konfliktų pagrindas. Nuolat besikeičianti kolektyvinė atmintis – taip pat kultūros dalis, veikiama daugybės interpretacijų ir todėl labai interaktyvi.

„Mes nuolat girdime apie dalykus iš praeities, kurie mums taip pat yra kažkuo svarbūs. Taigi praeities vizijos kūrimo procesas yra labai interaktyvus. Tai taip pat yra susiję su galia, nes žmonės dažnai nori, kad prisimintume tam tikrus dalykus vienaip, o kitką pamirštume. Prisiminimai ir užmarštis turi tam tikrą dinamiką, – pažymi prof. J. Kubikas. – Kai į šį procesą įsitraukia valdžia – o valdžia visada siekia sukurti tokias sistemas, kurios jiems leistų lengviau naudotis galia, – praeitis ypatingai svarbi. Režimo pasikeitimas, prisiminimai apie tai, kas buvo iki tol, tampa gyvybiškai svarbu. Taip pat pats virsmo momentas, ką žmonės mano apie tai, kai analizuoja, ar tai buvo padaryta gerai, kas buvo blogai ir panašiai.“

Mokslininkų grupė tyrinėjo politinio režimo virsmo momentą ir tai, kaip jis yra prisimenamas po dvidešimties metų, ypatingą dėmesį kreipdami, kaip per laikotarpį formavosi atminties laukas šalyje. Projekto idėja gimė pastebėjus, kad Lenkijoje vis dar nepavyksta rasti vieningo sutarimo dėl to, kaip interpretuoti ir paminėti „Solidarumo“ judėjimo įvykius. Pasak prof. J. Kubiko, tai gali būti vienas iš paaiškinimų, kodėl komunizmo žlugimas dažniausiai siejamas su Berlyno sienos griūtimi 1989-ųjų lapkritį, nors iki jo atvedę procesai kitose šalyse prasidėjo kur kas anksčiau.

„Pradėję analizuoti 1989-ųjų minėjimus Lenkijoje, supratome, kad jie buvo, švelniai tariant, sudėtingi. Per dvi dienas buvo surengti penki skirtingi minėjimai. Premjeras ir prezidentas praktiškai tą dieną vienas kito vengė. Atidžiau patyrinėję [„Solidarumo“ atstovų] Apskritojo stalo [su tuometine vyriausybe] interpretacijas, radome bent penkias ar, tiksliau sakant, 4,5 arba 5,5, nes tuometinis prezidentas Lechas Kaczynskis vis keitė savo prisiminimų versiją, – tyrimo pradžią prisimena prof. J. Kubikas. – Daugybė žmonių kritikavo Apskritojo stalo derybas, taigi jis pats buvo sudėtingoje padėtyje. Pamatę tai, pasakėme: tai košmaras, tai labai įdomu. Kiek tai būdinga kitoms šalims? Todėl nusprendėme atlikti lyginamąją studiją. Pradėję gilintis į mokslinę literatūrą  apie atminties politiką pamatėme, kad jos daug, tačiau daugiausia tai – atvejo studijos, o lyginamųjų darbų yra itin mažai.“

Atminties lauko veikėjų tipai

Mokslininkai sukūrė analitinį modelį ir pasiūlė grupei pokomunistinių šalių ekspertų juo remiantis parengti atvejo studijas. Panaudojant surinktą medžiagą buvo atlikta kokybinė septyniolikos šalių lyginamoji analizė. Studijos autoriai aprašė tose šalyse vyraujančius vadinamuosius atminties režimus, kurių tipus lemia vadinamieji atminties lauko veikėjai.

„Pirmiausiai turėdami omenyje Lenkijos atvejį, mes ėmėme tyrinėti, kad dedasi atminties politikos lauke. Čia visuomet yra veikėjų, kurie pasižymi siauru požiūriu, yra įtikėję į vieną teisybės versiją – ir tai būtent jų versija, o kiti klysta. Tokius veikėjus mes pavadinome atminties kariais. Jiems buvo būdinga agresyvi kova dėl savo tikrosios vizijos. Taip pat buvo tokių, kurie buvo linkę toleruoti kitų versijas, taigi mes pavadinome juos pliuralistais. Tie apibūdinimai išties yra sudėtingesni, pavyzdžiui, pliuralistai nebūtinai atsisako savo vizijos, tačiau jie supranta, kad gali būti kitokių matymų ir jiems būtina su tuo kažkaip susitaikyti,“ – pasakoja mokslininkas.

Prof. J. Kubikas pažymi, kad šis analitinis modelis tinka analizuoti tik demokratinę politiką: „Nedemokratiniuose režimuose viskas veikia kitaip. Demokratijos sąlygomis anksčiau ar vėliau rimčiausi veikėjai supranta kompromiso siekio svarbą, nes oponentai negali būti nužudyti, eliminuoti, išjungti – su jais būtina sugyventi.“ Pasak pašnekovo, tuo paremtas pagrindinis atminties pliuralisto impulsas.

„Taip pat egzistuoja neigėjai, kurie sako: et, mūsų nedomina atminties politika, mums svarbiau ekonominės, institucinės problemos, – atminties lauko veikėjų tipų apibūdinimą tęsia prof. J. Kubikas. – Ketvirtas veikėjo tipas yra mažiausiai aprašytas, nes jis praktiškai neegzistuoja realybėje, bent jau toje medžiagoje, kurią turėjome – tai vadinamieji futuristai. Jiems būdinga sakyti, kad užuot dairęsi praeitin, žiūrėkime į ateitį, ateitis – svarbiausia.“

Atminties režimai, kurie skaldo arba vienija

Prof. J. Kubikas teigia, kad jo su kolegomis apibrėžta atminties režimo sąvoka – detaliausia ir konkrečiausia iš iki šiol aprašytų mokslinėje literatūroje. Atminties režimu jie vadina interpretacijas ir kultūrines praktikas, kurios siejamos su vienu konkrečiu įvykiu. Kiekviena šalis turi savo atminties lauką, kuris susideda iš daugybės atminties režimų.

„Analitinė idėja remiasi prielaida, kad atmintis nėra vientisa kaip klijai, bet grūdėta. Ji panaši į butelį ar kibirą, pripildytą stiklinių kamuoliukų. Atminties laukas yra kibiras, o kamuoliukai – atminties režimai. Taip įsivaizduojant, galima mąstyti apie tai, kaip jie vienas kitą veikia“, – sako sociologas. 

Jo teigimu, kai kuriose šalyse yra dominuojančių atminties režimų: „Vengrijoje tai prisiminimai, susiję su sovietų invazija 1956-aisiais. 1989-ųjų paminėjimas Vengrijoje buvo užgožtas prisiminimų apie 1956-ųjų įvykius. Tai vadinamasis atminties sluoksniavimasis. Čekijoje galima būtų tikėtis, kad 1968-ieji gali būti panašiai stumiami priekin, tačiau taip nenutiko. Tai susiję su tuo ypatingu būdu, kaip 1989-ieji buvo paminėti Prahoje ir kitose Čekijos vietose.“

Komunizmo žlugimo sukakties paminėjimus analizavę mokslininkai dominuojančius atminties režimus skirsto į kelis tipus. „Svarbiausias tipas, mūsų galva, yra suskaldytos (angl. fractured) atminties režimas – čia veikia bent vienas atminties karys, taigi vyksta atminties karas. Antrąjį tipą pavadinome atminties tiltų (angl. pillarized) režimu. Jis kilo iš Arendo Lijpharto išvystytos politinės teorijos, kuri buvo taikyta analizuojant Belgijos, Indijos, Izraelio visuomenes. Tiltų visuomenės yra labai segmentuotos kalbiniu, etniniu ar religiniu požiūriu, tačiau kiekviena čia turi savo vietą, sutaria dėl esminių dalykų politiniame lauke ir kartu jį gina“, – paaiškina pašnekovas.

Kaip pasakoja prof. J. Kubikas, pavyzdžiui, analizuodami Latvijos medžiagą studijos autoriai matė, jog šalyje buvo žmonių, linkusių sutikti, jog egzistuoja įvairių prisiminimų apie tai, kas nutiko 1989-aisiais, ir jie buvo pasirengę ieškoti sutarimo dėl istorinių įvykių interpretacijos.