Spaudos žmonės yra ne beliašų pardavėjai, o pirmiausiai kūrėjai. Kūrybine veikla gali užsiimti tik tie, kurie turi specifinių gabumų kalbai ir filologijai apskritai. Rašyti tekstus gali vienas iš šimto. Gerai rašyti – vienas iš tūkstančio.

Kai profesinės dienos proga teiraujasi, kaip jautiesi vėl jos sulaukęs, kaskart apninka dvilypės emocijos. Jei klaustų, kaip jautiesi kokios nors Žolinės proga, gal būtų ir linksmiau, nes niekas nežino, kas tai yra, bet visi vis tiek švenčia.

Tačiau gegužės 7-ąją sunku apibūdinti tas jausenas, kurias tenka išgyventi mąstant apie profesinę dalią.

Šiandien daugybė regioninių laikraščių pasirodė pabalusiai tuščiais pirmaisiais puslapiais. Kas privertė redakcijas protestuoti? Juk šiandien yra Spaudos atgavimo diena, tai yra šventė, kai leidėjai ir žurnalistai turėtų debesyse įžiebti fejerverkų sietynus.

Tiksliausiai protesto esmę šios progos išvakarėse apibūdino vienas jos organizatorių Gintaras Tomkus: valdžia pamatys tokius spaudos puslapius, kokius labiausiai nori matyti.

Akylai pastebėta. Politiniai intrigantai palengva siekia savo juodo tikslo. Jei iki 1904-ųjų, kai knygnešius persekiojo žandarmerijų cenzoriai, lietuviai įnirtingai kovėsi už savo kalbą, tai šiuo metu spjaunama ne tik į šios epochos atminimą, bet ir į spausdintą lietuvišką žodį apskritai. Metodiškai. Pasitelkus teisinę fantaziją. Politinio keršto planus perkeliant į įstatymus. Apkraunant mokesčiais. Naikinant galimybę uždirbti. Kuriant baudžiančias tarnybas. Naudojant mankurtišką biurokratijos vasalų ordą.

Visa tai pasiekė tokį lygį, kad spaudos draudimo laikotarpis tarsi grįžo vėl. Kol kovoja „savi prieš savus“, spaudos kioskų vitrinos pildosi rusiškais leidiniais.

Niekas jau seniai nebekalba apie tai, kad spaudos žmonės yra ne manufaktūrininkai ir ne beliašų pardavėjai turguje, o pirmiausiai kūrėjai. Juk kūrybine veikla gali užsiimti ne kiekvienas, o tik tie, kurie turi specifinių gabumų kalbai ir filologijai apskritai. Patirtis byloja, kad rašyti tekstus gali vienas iš šimto. Gerai rašyti – vienas iš tūkstančio.

Tačiau valstybe mintantys biurokratijos kamienvabaliai kūrėjus prilygino statistiniams pajamų šaltiniams. Tarsi jie būtų pramonės, žemės ūkio ar energetikos atstovai, nuo kurių taip pat galima lupti paskutinį kailį.

Ne tik tai – spjūvis jiems į veidą. Palengva spaudos žmonės verčiami rimtų abejonių keliančios teisinės sistemos įkaitais.

Šiandien turime tokią įstatymų bazę, kuri verčia žurnalistą rizikuoti laisve, nes bemaž kiekvienas aprašytas veikėjas gali inicijuoti ikiteisminį tyrimą pagal Baudžiamojo kodekso 154 ir 155 straipsnį – už šmeižimą ir įžeidimą. Įžeidei, apjuodinai, – prašome atsakyti pagal įstatymą. Ir visai čia nesvarbu, kad parašyta teisybė. Nesvarbu, kad tas veikėjas pavogė milijoną, gyvena su dviem žmonomis ir yra priverstinai gydytas Rokiškyje už nužudymą. „Tai privataus gyvenimo reikalas“, – pasakys kiekvienas advokatui pinigų turintis tamsos personažas.

Privatumas dabar saugomas taip, kad tauta ir šiandien nieko nebežino apie svarbius dalykus. Pavyzdžiui, apie mergaitę per Facebooko kloaką atsiviliojusį ir pasmaugusį nepilnametį.

„Nekaltumo prezumpcija!“ – šūkauja įstatymais užsibarikadavę naujieji cenzoriai. Ir čia nebesvarbu, kad žudikas pats prisipažino padaręs nusikaltimą, – taisyklės ir nurodymai vis tiek aukščiau visko!

Tik kas tada yra ta nužudyta mergaitė? Kas yra jos tėvų skausmas? Į kokių taisyklių rėmus tai įkiš teisingumo robotai, nusprendę, kad nei žudiko veidas, nei pavardė negali būti viešinami?

Kai žurnalistai verčiami valstybę valdančių klerkų ir jų sukurtų teisinių ir mokestinių pamėklių vergais, o per kraują anuomet atgauta spauda kasmet pastūmėjama vis arčiau bedugnės, šventiniai fejerverkai tegali aidėti žurnalistikos paraštėse.