Ar įtikinamai skamba kritika reformos planui dėl per didelio ambicingumo, t.y. per didelės siekiamos naudos Lietuvos mokesčių mokėtojams, kurie dabar moka už neefektyvų turto naudojimą? Ne ką labiau įtikina ir buvusio premjero argumentacija, kad mažiau ambicingam urėdijų pertvarkos planui, kurį buvo parengusi jo Vyriausybė, jau pritarė Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO). Nejaugi ši organizacija nepritartų ambicingesnei reformai? Apskritai, tokių reformų reikia ne dėl EBPO, bet tam, kad būtų ginamas viešas interesas ir gerbiami Lietuvos mokesčių mokėtojai.

Kad A. Butkevičiaus aiškinimas yra menkai pagrįstas rodo jo vadovautos Vyriausybės patirtis. Juk kaip tik ankstesnės Vyriausybės mėginimas reformuoti urėdijas iliustruoja tai, kad tiek ambicinga, tiek neambicinga reforma gali būti sužlugdyta. Apskritai, tada įstatymu 42 urėdijas įteisinę Seimo nariai ne tik pasityčiojo iš Vyriausybės, bet ir parodė, kad jiems nerūpi viešasis interesas. Tad dabar svarbiausias klausimas yra ne reformos ambicingumas, bet ar šio Seimo nariai sugebės atsispirti įtakingos interesų grupės įtikinėjimams ir vadovautis viešu interesu bei įrodymais. Ar tie, kas dar visai neseniai rinkiminės kampanijos metu kalbėjo apie pertvarkų būtinybę staiga nepraras atminties ir neims išsisukinėti tokiais išvedžiojimais kaip buvęs premjeras? Šis klausimas turėtų būti užduodamas ne tik valdančiosios koalicijos nariams, bet ir opozicijai.

Vis dėlto Aplinkos ministerijos vadovybė ir Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) frakcija turėtų įsiklausyti į koalicijos partnerių kritiką dėl kitos priežasties. Kol kas reformos rengėjai iš tiesų nėra viešai pristatę planuojamos reformos poveikio įvertinimo, kuris ir turėtų aiškiai atsakyti į reformos kritikų keliamus klausimus. Juk tiek rinkiminėje LVŽS programoje, tiek šios Vyriausybės programoje ne kartą minėtas įsipareigojimas taikyti „kaštų ir naudos analizę“ tokio pobūdžio sprendimams. Tad prieš pateikiant Seimui ir visuomenei urėdijų reformos projektą derėtų tinkamai atlikti jos poveikio įvertinimą ir pateikti su siūlomu reformos variantu bei jo pagrindimu, lyginant su kitom galimom alternatyvom, įskaitant ir minėtąjį A. Butkevičiaus reformos variantą, ir dabartinės situacijos išlaikymą. Taip būtų parodyta pagarba visiems rinkėjams, įskaitant ir tuos, kurie prieštarauja reformai. Be to, nebeliktų ir preteksto koalicijos partneriams skųstis, kad yra ignoruojami ar kitaip pateisinti savo nepritarimą reformai.

Urėdijų reforma yra svarbi ne tik dėl jos tikėtino teigiamo poveikio mokesčių mokėtojams ir erdvės neskaidriems sandoriams apribojimo. Ji bus reikšmingas signalas, ar kiti šios valdančiosios koalicijos ir jos Vyriausybės planai dėl valstybės tarnybos, švietimo ar kitų reformų gali būti įgyvendinti. Ji taip pat parodys, kiek konstruktyvi yra Seimo opozicija. Galiausiai, ankstesnių nesėkmingų mėginimų pertvarkyti urėdijas istorija rodo ir kokią riziką kelia kai kurių politikų vis prisimenama idėja pertvarkyti Seimo rinkimų taisykles, atsisakant balsavimo pagal partijų sąrašus ir paliekant tik balsavimą pagal vienmandates apygardas. Ar sutapimas, kad urėdijų reformai labiausiai priešinasi vienmandatėse apygardose išrinkti Seimo nariai? Kad vienmandatėse apygardose rinktų parlamento narių paskatos orientuotis į atskirų interesų grupių reikalavimus yra didesnės, nei galvoti apie visos šalies viešą interesą, rodo ir kitų demokratinių valstybių, pvz. JAV, patirtis.

Visos minėtos priežastys rodo, kad urėdijų reforma taps vienu svarbiausių šio Seimo ir šios Vyriausybės politinių išmėginimų. Kaip tik todėl jai reikia tinkamai pasiruošti.

Prof. Ramūnas Vilpišauskas yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius.