Pavyzdžiui, Savivaldybių asociacijos direktorė Roma Žakaitienė, kuri prarado Švietimo ir mokslo ministrės postą dėl 2007 m. prasidėjusių mokytojų protestų ir streikų. Galbūt galima pripažinti, kad per dešimt metų Lietuvos švietimo sistemoje yra įvykę svarbių pokyčių, tačiau verta atkreipti dėmesį į rutina virtusius siūlomus problemų sprendimo būdus.

Pirma, taip ir lieka neaišku, kaip eilinė valdančioji koalicija bandys sukurti ar atkurti mokytojo profesijos prestižą. Klausimas, kokio dydžio atlyginimas galėtų į mokyklas pritraukti geriausius iš geriausių, kol kas laikomas nepadoriu arba pabėgama nuo atsakymo, pradedant kalbą apie pasiaukojimą ir idealizmą.

Antra, 2016 m. vykę mokytojų streikai akivaizdžiai pademonstravo šios protesto formos neefektyvumą. Praėjus metams sunku būtų įvardyti pozityvius pokyčius, kuriuos mokytojams pavyko iškovoti darbo sąlygų ir darbo apmokėjimo srityse. Ir dėl to toliau švietimo biurokratai ir politikai gali drąsiai teigti, kad bendrojo lavinimo mokyklos veikia beveik tobulai, nes vienintelė mažų mokytojų atlyginimų problema jau išspręsta arba sprendžiama. Tačiau į klausimą, ar, mokytojams organizuojant streikus, pavyko tiksliau įvardyti varginančias kasdienybės problemas ir pasiūlyti efektyvius sprendimo būdus Vyriausybei ar Švietimo ministerijai, lieka neatsakyta. Manau, kad greitai švietimo ir mokslo ministrę Jurgitą Petrauskienę pamatysime su Gintaro Steponavičiaus stiliaus statistinėmis lentelėmis apie vidutinį mokytojų atlyginimą Lietuvoje.

Trečia, bandymai keisti mokytojų darbo apmokėjimo tvarką. Gordijo mazgas virtęs neįkandamu akmeniu daugumai politinių koalicijų. Aiškiai pasakantis, kad Lietuvoje nėra jokių intelektualinių pajėgų, kurios galėtų pasiūlyti racionalius ir efektyvius sprendimus. Tai, kad Seimo Švietimo ir mokslo komitetui vadovauja iškiliausias Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) profesorius Eugenijus Jovaiša, liudija padėties tragizmą. Aukštoji mokykla, ruošianti mokytojus, per visus Lietuvos nepriklausomybės metus nesugebėjo pasiūlyti nė vieno projekto, kuri pakeistų dabar egzistuojančią mokytojų darbo apmokėjimo tvarką. Tą patį galima pasakyti apie kitas aukštąsias mokyklas, bandančias užimti LEU vietą. Mokytojai toliau bus maitinami pasakomis apie etatinį darbo apmokėjimą, kuris, mažėjant mokinių skaičiui, jau dabar atrodo kupinas prieštaravimų, arba apie atlyginimus, kurie sieks 1 200 eurų ir klases, kuriuose mokys po penkiolika mokinių.

Ketvirta, mokytojai per mažai arba nekokybiškai dirba. Nieko naujo po saule. Mokytojau, nori didesnio atlyginimo? Tuoj patikrinsime, kaip atidirbi tarifikuotas valandas ir laiku bei tvarkingai fiksuoji savo ir mokinių padarytą pažangą. Ne veltui prabilta apie konkursus praėjus penkeriems darbo metams. Ta pati mergelė, tik kita suknelė. Prieš kelerius metus buvo aršiai diskutuojama apie naują mokytojų kvalifikacijos kėlimo koncepciją, pagal kurią būtų reikalaujama kas penkeri metai pasitvirtinti turimą kvalifikaciją. Dabar pateikiamas tik naujas sektinas pavyzdys universitetų dėstytojai. Čia nereikėtų pamiršti ir abiturientų pasakojimų apie tai, kad universitetuose lengviau studijuoti nei vidurinėje mokykloje, o apie tai, kiek dienų per savaitę vyksta paskaitos, reikia patylėti. Gal verta pagaliau atsigręžti į gerąją gimnazijų patirtį, kurią galėtų perimti universitetai? Ir toliau lieka neaišku, kas valstybei yra svarbiau – kokybiškos pamokos, popamokinė veikla ar vadovavimas klasei. Kol kas norime suspėti visur. Ne veltui sakoma: devyni amatai – dešimtas badas.