Bet oksimoronas, t.y. loginė prieštara klesti: naujas reiškinys po metų pačių rengėjų sprendimu tampa tradiciniu – taip jiems maga save įtvirtinti rinkoje. O po pirmojo sakinio skaitome, kad šis tradicinis renginys pasiūlys – ir tai taip pat kone privaloma – netradicinių, kontraversiškų, šokiruojančių, nepatogių vakarų, susitikimų, asmenybių. T.y. to, ko normalus žmogus paprastai privengia, nes kam jam jaustis nepatogiai ir patirti šoką?

Bet atsisakyti tokio renginio – vadinasi, pripažinti, kad ne tik nesi šiuolaikiškas, bet suvis nesiorientuoji šiandienos pasaulio tendencijose ir nesi pasirengęs sutikti nuolatinius kasdienos iššūkius. Tavo vakaras baigėsi vakar.

Tačiau, kaip sakė vienas danų princas, tai tik žodžiai, žodžiai, žodžiai. Nes ir tas netradicinis vakaras dažniausiai būna nuobodžiai tradicinis, ir kontroversijos niekaip neįžiūrėjai, ir šokiravimas seniai tapo nemokšų prieglauda. Nes kontroversija kyla ne tada, kai ji reklamuojama, o kada pačių kūrėjų  giliai perprantama, o tradicija nuodugniai ištiriama. Bet tai – nebūtinai apie renginius. Nesąmoningos kovos tarp tradicijų ir naujovių vyksta kasdien, tik kur kas globalesniais mastais.

Žirgas ar kalvelė? Senoji ar naujoji muzika? Kino klasikai ar nauji daug žadantys? Sovietinis filmas ar ispanų? Užsienio režisieriaus spektaklis, į kurį ateis keli šimtai, ar lietuvių liaudies festivalis, kur bus keliasdešimt tūkstančių? Visi šie reiškiniai gali sau gyventi ir ramiai sugyvena, nesame unifikuota masė, kad būtinai visi rinktųsi viena ir smerktų kita. Bet čia kaip niekad svarbios   proporcijos. O tada ir prasideda, – kai prieinama prie visuomeninių finansų, kiekvienas ima kovoti už savo davinį. Tada neutraliai suminėti reiškiniai pervardijami ir įvertinami: kumelė ar bunkeris?

Graži senoji muzika ar naujasis triukšmas? Senas geras sovietinis filmas ar naujas pietietiškas kičas? Bobučių patrepsėjimai ar ištvirkusio elito vakaras su nuogybėmis scenoje? Kovojama už vietą – ne po saule, o už žiūrovo užsėdamą kėdę, jo laiką, kaunamasi paraiškose įrodinėjant novatorystes ir tęstinumus, lokalų originalumą ir globalias problemas. Sprendėjams, skirstantiems biudžetus ir disponuojantiems galiomis, išlaikyti pusiausvyrą darosi nelengva.

Tradicija yra tai, kas mus riša ir kas mums duota iš anksčiau – net jei to visai nenorėjome. Pagal tradiciją mes priklausome tam tikram būriui - giminei, genčiai, kuri ir laikosi tradicijų, jas tvirtinančių apeigų. Jau pagal šį modelį ji vien iš inercijos yra stipresnė už kitaip besielgiančius – kaip gyvūnai, kurie laikosi būriais. Išdrįsęs eiti savais keliais pasmerkiamas keleriopai rizikai. Net jei jis teisesnis už visą grupę. Mokslininkas Yuvalas Noah Harari knygoje „Sapiens“ rašo, kad viena didžiausių žmonijos klaidų buvo pradėti kultivuoti žemdirbystę. Užuot lengvai pelnęsi maisto keliaudami ir rinkdami, ką Žemė davė, žmonės ėmė sunkiai dirbti žemę, todėl prisirišo prie vietos, ir ėmė statyti didžiulius miestus, didinti populiaciją, kurią periodiškai vis ištinka nauja bado krizė. Bet tradicijos nemetė.

Šiandien, būdami seniai ne agrarine valstybe, bet paklusdami protėvių – kieno gi daugiau? – šauksmui, susiduriame su XXI amžiaus oksimoronais: renkame į valdžią nebeegzistuojančius valstiečius (logiškai oponentai turėtų būti grafai ir bajorai), žiniose aukščiausios tragedijos natos pasigirsta dėl derliaus – per didelio arba per mažo, derybose su ES visada žemdirbystės akcentai nurungs smulkųjį verslą ar kultūrą. O kultūroje ta jos dalis, kuri susijusi su kaimu ir tradicija, atėjusia iš šimtmečių praeities, visada bus prioritetinė. Ne deklaratyviai, bet realiai. Nes jai visada gresia kosmopolitiniai pavojai ir ją reikia apginti.

Iš esmės – apginti nuo bet kokio kitoniškumo, kuris jau jau puola. Nesename Kultūros tarybos forume nuskambėjo eiliniai pavojaus varpai, – etnokultūrininkai paprašė politikų užtarimo pakeisti įstatymus, kad taryboje privalomai būtų vienas etninės kultūros atstovas. Nesvarbu, kad toli gražu ne visos kultūros sritys turi savus atstovus, ir kad jie renkami itin demokratiškai.

Bet toks reikalavimas išduoda, kad lėšų skirstymas tradiciškai tebesuprantamas kaip kova vien  už savo lauką. Ir bet kokia alternatyva suvokiama kaip pavojus mūsų tapatybei. Ar ši iš tiesų tokia silpna, ar tokia stipri yra neapykanta kitaip mastantiems ir matantiems?

Valstybė gali deklaruoti kokią nori kultūros politiką, bet realiai ji išreiškiama pinigais. Ir geriausiai tradicijų ir naujovių sandūras galime pamatyti Dainų šventės ir kokio nors novatoriško tarptautinio festivalio finansavime. Artėjančios Dainų šventės meninė programa, kaip neseniai paskelbta, atsieis 700 000 eurų, o visa Dainų šventė – 3,5 mln. Tai – neskaičiuojant investicijų į infrastruktūrą ir meno kolektyvus, jų vadovų ir pačių organizatorių atlyginimus.

Tokias sumas gretinti su vieno festivalio biudžetu būtų pernelyg graudu: visi didieji tarptautiniai festivaliai, kurių Lietuvoje yra 15 ir kurie yra ir novatoriški, ir senos muzikos ar etninės kultūros – jie su visomis dalyvių kelionėmis ir maitinimu kasmet mokesčių mokėtojams kainuoja apie 1 200 000 eurų. O trunka jie nuo savaitės iki poros mėnesių! Sunku būtų paskaičiuoti ir palyginti jų infrastruktūras: vieni festivaliai dar kažką gauna iš savivaldybių, kiti gyvena iki kito renginio tik iš parduotų  bilietų ir skirtos dotacijos dalies.

Tradicinę kultūrą (ir ne vien etninį paveldą turiu omenyje) valstybė remia ne vien kolektyvų vadovams skirdama etatus, bet ir steigdama ir išlaikydama muziejus (kad ir kokios būtų menkos darbuotojų algos, bet jos yra!), burdama kolektyvus, organizuodama regionų šventes, pirkdama kostiumus, instrumentus ir t.t. Šiai kultūrai paprastai leidžiama tai, kas neleidžiama „netradicinėms“ institucijoms – įstatymais, apdovanojimais, mažesne ar jokia kontrole, nesuskaičiuojamais prioritetais regionams. Nes tai, kas patriotiška ar tradiciška, yra svarbiau ir lygiau. O tradiciškumą dažnai apibrėžia įstaigų gyvavimo amžius.

Visiškai nenoriu sakyti, kad jos nereikalingos, neketinu priešinti vienos kultūros dalies kitai. Tiesiog vis pasigirstantys bauginimai, kad mus žada užkariauti, kėsintis į tapatybes, reikalavimai teisingai finansuoti išduoda, kad ne tik nematoma bendra situacija – jos nenorima matyti, nes antraip pasirodys, kad pusiausvyra seniai pažeista, svarstyklės seniai pakrypusios į tą pusę, kuriai visada buvo duodama ir kuriai vis negana.

Tradicijos kaip grandys mums jungia. Sunkiais laikais padeda išlikti. Bet perspaustos grandys virsta grandinėmis, dažnai mus kaustančiomis, trukdančiomis eiti pirmyn, – liberalesni įstatymų projektai, kultūros ar švietimo reformos, ES konvencijos ima prieštarauti „mūsų tradicijai“. Nesvarbu, kad pati tradicija galbūt buvo akivaizdi sovietmečio nesąmonė ar etnografinis reliktas iš baudžiavos laikų, – ji turi būti tęsiama, idant išsaugotume savo nearistokratiškąjį kraują. Nenorinčiam paklusti bus pritaikytas visai netradicinis priežodis – būsi mielas per prievartą.

Šiuos principus išduoda ne vien finansavimai ir įstatymai, išimtys vieniems ir reikalavimai kitiems. Bendros nuostatos siūlo „ekskliuzyvumo“, išskirtinumo modelį: vieni yra išskiriami, kiti – atskiriami. Todėl pusiausvyra svarbi ne vien skirtingų kultūros sričių raiškai – nesupaisyti pažeidimai gali tapti esminiais visos kultūros ir šalies gyvenimui. Pakanka prisiminti lyderių, supratusių tik tradicines vertybes ir menus, apsilankymus parodose ir riksmus apie iškrypusį meną ar „dailininkus-pederastus“, kai jų pačių valdomos valstybės būdavo nukrypusios į vieną pusę. Nekalti gražūs kostiumai virsdavo uniformomis, o patys tradicionalistai tapdavo pavojingais visiems piliečiams.

Ar laikas tai prisiminti šiandien? Visada laikas nepamiršti. Net kada rašomas žodelis poįstatyminiame akte ar – atleiskite už primityvumą – statoma skulptūra parke. Novatoriai, netradiciškai mąstantieji, net ir šokiruojantys tam ir reikalingi, kad visi išvystume bendrą parko vaizdą, išmoktume dalintis takus pėstiesiems ir dviratininkams ir drauge eitume į priekį. Nenukrypdami į totalitarines šventes, kurios iš pradžių atrodo mielai kaip vaikų žaidimo aikštelės.