Jau bent savaitė kaip prietemoje ar sutemose važiuojant pro miestų, miestelių, kaimelių kapines mirga žvakelių jūros. Gražu. Retas nesutiktų. 

Visgi prisiminus lyg ir prievolę dažnai šaltą, vėjuotą, lietingą lapkričio 1-ąją leistis į kelionę – bėgte per kapines, kuomet sunku rasti vietą pastatyti mašinai, kad tą žvakelę uždegtum, o ir temsta anksti, o ir vaikai paaugliai, pavargę nuo pačios kelionės pradžios, o paimta pavėžėti garbaus amžiaus giminaitė reiškia norą aplankyti dar Tą ir Aną, nes gi su mašina esam, retas nepritartų, kad malonumo lieka nedaug.

Padažnėja pokalbiai apie lyg ir primestas tradicijas prižiūrėti kaži kur likusius giminių kapelius, kartais jaučiamą spaudimą puoselėti juos kaip rūtų darželius. Kyla ir tolimesni pasvarstymai – kiek gi iš esmės svarbi pati palaidojimo vieta.

Kita vertus, visiškai sekuliarūs žmonės susikuria tradicijas Visų Šventųjų ar Vėlinių dieną lankyti lankyti Menininkų kalnelį Antakalnio kapinėse.

Šiomis dienomis net „kalėdiniai katalikai“ (tai yra nepraktikuojantys, tačiau iš tradicijos kelis kartus per metus nueinantys į maldos namus) vidinio poreikio vedami užsuka į bažnyčią prisiminti išėjusius brangius žmones ir pabūti tyloje.

Šios dienos tradiciniu ar mistiniu būdu suartina du paralelinius pasaulius.

Mūsų ir Jų.

Įdomu, jei galėtume dienomis, kai viskas regisi taip arti, susitikti pokalbiui su bet kuriuo jau išėjusiu, ką pasirinktume? Iš artimųjų? Draugų? Iš kadaise gyvenusių garsesnių ar mažiau garsių menininkų, išradėjų, keliautojų, nelimituojant savęs atstumais ir kalbos barjerais?

Ką pasirinktumėte jūs?

O jeigu būtų leista rinktis tik du ar tris?

Šiandien aš pasirinkčiau abi savo močiutes. Nes jos abi mylėjo mane savaip ir be jokių išlygų, nes jos išėjo viena po kitos, kai mokiausi dar pradinėje mokykloje, nes abiejų jų gyvenimai buvo labai nepaprasti, o aš visa tai sužinojau iš perpasakotų istorijų, kartais prieštaraujančių viena kitai. Norėčiau istorijas išgirsti iš jų pačių. Norėčiau padėkoti už besąlyginę meilę, kurios šviesą jaučiu iki šiol. Kasdien.

Mano kolegė sako: „Esu ištekėjusi, tik mano vyras miręs“.

Taip, Virginijos vyras jau treji metai miręs.

Jie, mylimieji ir draugeliai, kartu praleido daug gražių dienų.

Užaugino penkis puikius vaikus. Išsaugojo meilę ir pagarbą vienas kitam bei drąsiems vaikų pasirinkimams.

Kartu praėjo emociškai sekinantį penkerių metų vyro ligos laikotarpį.

Virginija tikrai ištekėjusi iki šiol. Tik jos vyras miręs.

Nedažnai tą išgirsti ir dar rečiau tas būna tokia gili tiesa.

Ši Virginijos frazė padėjo man paaiškinti sau, kodėl Vėlinės yra tokios šviesios dienos.

Nes tardamiesi su artimaisiais, kokios spalvos chrizantemas pirksime šįmet, vis dar palaikome jau besitraukiančią, iš senelių ir tėvų paveldėtą ilgametę tradiciją šaltą, vėjuotą, lietingą lapkričio dieną leistis į kelionę.

Nes bėgdami Vėlinių maratoną per kapines susitinkame gimines ar kažkuriuo mūsų gyvenimo etapu kartu buvusius žmones, kurių šiaip nesusitiktume.

Nes pravažiuojame pro seniai parduotus senelių trobesius ir vietas, kur leidome vasaras.

Nes mes turime tiek daug brangių žmonių – tėčių ir mamų, senelių ir močiučių, draugų, draugių, buvusių mylimųjų ir šiaip geidžiamų pašnekovių. Tik kai kurie jų mirę.

Tačiau šiomis dienomis, regis, tai neturi didelės reikšmės. Visi jie taip arti.