Vienas įdomiausių rezultatų – tai, kad maždaug penktadalis tėvų yra susirūpinę, jog jų vaikas gali būti priklausomas nuo kompiuterio ar kitų išmaniųjų prietaisų.

Apie tai  pokalbis su psichologe ir testo bendraautore A.Blande.

– Iš testą sprendusių tėvų maždaug penktadalis vaikams technologijomis leidžia naudotis visiškai laisvai. Dėl to reikėtų susirūpinti ar tikėjotės didesnio procento?

– Bendraudama su tėvais pastebiu panašią tendenciją. Tai nėra mažai, ir šiuo klausimu labai norisi padrąsinti tėvus labiau pasitikėti auklėjimo galiomis. Kartais tėvai savo vaikams tampa kiemo draugais, kurie pamatę, kad niekaip nesusitars, supyksta, nusivilia ir nuleidžia rankas.

Tai blogiausia, ką vaikas gali matyti ir patirti, – praradusį pasitikėjimą ir savo tėviškas galias suaugusįjį. Ką daryti? Būtent tėvai turi parodyti vaikui ribas ir siekti, kad šeima turėtų aiškius susitarimus ir jų būtų laikomasi. Tai padės užtikrinti, kad vaikas jaustųsi namuose saugus, nes jam bus aišku, kas, kada ir kiek galima.

Kartais tėvai savo vaikams tampa kiemo draugais, kurie pamatę, kad niekaip nesusitars, supyksta, nusivilia ir nuleidžia rankas.

– Net 20 proc. testą sprendusių tėvų atsakė manantys, kad jų vaikas yra priklausomas nuo technologijų. Ką tai rodo?

– Tai didelis skaičius, jei kalbėtume apie vaikus. Visgi, ar tikrai tai priklausomybė, kaip mano tėvai, drįsčiau abejoti. Kartais vaikas panyra į technologijas stokodamas šilto ir tvirto santykio su savo artimaisiais, taip ieško kitų žmonių, kurie su juo bendrautų ir suprastų. Galbūt vaikams stinga įdomios veiklos, kuria galėtų užsiimti patys ar su draugais, tad technologijos padeda tai kompensuoti. Ar konkreti situacija yra priklausomybė, ar suaugusiųjų neatidumas ir kitos technologijomis pridengtos problemos – reikėtų žvelgti individualiai.

– Kai vaiko paprašoma nustoti naudotis kompiuteriu ar telefonu, didžiausia dalis testą sprendusių tėvų (apie 42 proc.) pasirinko atsakymą, kad vaikas derasi. Panašu, kad technologijos yra naujas santykių tarp vaikų ir tėvų lakmuso popierėlis – kaip pavyksta arba nepavyksta susitarti. Tačiau atsakymas "nes aš taip pasakiau" jau nebėra populiarus – derantis tenka argumentuoti tėvų sprendimus. Kaip šią situaciją pakomentuotumėte plačiau?

– Viena didžiausių žmogaus stiprybių yra gebėjimas aiškiai ir konkrečiai argumentuoti, kodėl norime vieno ar kito dalyko, koks elgesys tikėtinas, jei į mūsų prašymą bus ar nebus reaguojama. Be to, dar pridėkime geranoriškumą ir gebėjimą išgirsti kitą. Išeina labai gražią formulė, kurią taikant, ir maži, ir dideli puikiai moka susitarti. Jei kokią nors detalę išmesite, kažko neteksite. Galbūt šilto ir malonaus santykio su savo vaiku, o galbūt to, kas šiuolaikiniam žmogui yra būtina, – gebėjimo derėtis, argumentuoti, bendrauti.

– Nustebino, kad pagal testo atsakymus mokytojai, pasirodo, daug imlesni technologijoms negu tėvai. Šie į technologijas žiūri labai atsargiai ir linkę jų visai nenaudoti, tokių yra apie 11 proc., o atsargios pozicijos besilaikančių mokytojų – tik 4 proc. Kodėl taip yra?

– Pastaruoju metu pastebiu nemažai tėvų, kurie jaučiasi sutrikę ne tik dėl technologijų naudojimo, bet ir dėl kitų auklėjimo klausimų. Jie stengiasi sutilpti į gerų tėvų standartus ir dalyvauja konferencijose, skaito knygas, straipsnius, tačiau neretai arba neužtenka laiko kasdienei praktikai, arba taip išsigąsta, pvz., būsimų nesaikingo technologijų naudojimo pasekmių, kad visiškai jų nenaudoja ir izoliuoja vaiką nuo kompiuterio ir išmaniojo telefono. Todėl kurį laiką trunka laikotarpis, reikalaujantis mažiau kantrybės ir išbandymų, nes nereikia nuolat mokyti vaiko saikingai naudotis technologijomis ir laikytis susitarimų. Bet anksčiau ar vėliau šis laikotarpis baigiasi.

– Ar galima manyti, kad tėvai iš tiesų dažniau kategoriškai laikosi savo įsitikinimų, o mokytojai linkę mokytis naujų dalykų?

– Priešingai nei tėvai, mokytojai turi dažniau ir nuoseklesnius mokymus, praktines veiklas aktualiomis temomis. Jie turi galimybę ne tik skaityti, bet ir kartu su specialistais nuodugniau nagrinėti konkrečias temas, nes kasdienybė skatina eiti koja kojon su naujovėmis ir naujosios mokinių kartos poreikiais. Be to, kategoriški tėvai, atvedę vaiką į mokyklą ar darželį, siekia, kad būtų atsižvelgiama į individualius vaiko poreikius, kad būtų mokoma moderniais metodais ir kad mokytojas būtų draugiškas ir tolerantiškas. Deja, kai kuriose šeimose tokių vertybių nė su žiburiu nerasi. Todėl pedagoginis darbas tuo ir yra unikalus, kad tenka dirbti su augančiais žmonėmis ir jų tėvais, taip pat augti pačiam, nes atėjęs į darbą kasdien susiduri su vis naujomis situacijomis ir ieškai būdų, kaip jas sėkmingai įveikti.