Kalbant apie pirmąjį variantą, viskas yra aišku. Sprendimas vienareikšmiškai pozityvus, o štai dėl antrojo atvejo – bėda. D.Trumpo sprendimas sveikinimų sulaukė tik pačiame Izraelyje, o tiek musulmoniškų šalių galvos, tiek Vakarų politikai išreiškė nepritarimą šiam JAV prezidento žingsniui.

Daugeliui kyla klausimas: "Kodėl D.Trumpas tam ryžosi?" Juk šis sprendimas, iš pirmo žvilgsnio, neabejotinai paskatins smurtą bei chaosą ir taip neramiame Artimųjų Rytų regione? Jis vienu smūgiu sugriaus visą JAV sukurtą taikdarės įvaizdį. Ką kaimynai pasakys? Ir ką mums šioje situacijoje daryti? Kaip elgtis? Sveikinti JAV lyderio sprendimą? Tylėti? Prisidėti prie Europos politikų išreiškiamo nepritarimo? Ar bandyti užimti tarpinę poziciją?

Daug kas sako, jog dėl visko kaltas D.Trumpo žentas, t. y. tas pats, kuris buvo susitikęs su "rusų teisininke" dėl kompromituojančios informacijos apie Hillary Clinton. Esą jis – žydas, atvedė Ivanką Trump į judaizmą, o šie šeimos ryšiai daro neabejotiną įtaką paties D.Trumpo sprendimams.

Vis dėlto čia būtina suvokti, jog visa tai tik nereikšmingos detalės. Bet jeigu esate Siono išminčių protokolų teorijos gerbėjas ir susijaudinate nuo pasakojimų, kaip raudonieji semitų tautybės partizanai pjaustė naciams galvas bei lytinius organus, tada tam tikrų istorijos veikėjų tautybė ir religija jums dažniausiai padeda atsakyti į visus kylančius klausimus.

Tačiau, norint įžvelgti visą komplikuotos situacijos esmę ir priimti teisingą strateginį sprendimą, to neužtenka. Žmonės, siekdami paaiškinti politikų veiksmus, didelį dėmesį skiria tautybei, religijai ar socialiniam sluoksniui. Taip, tai svarbu, bet žvelgiant per "realpolitik" prizmę, tai yra klijai, sutvirtinantys politinės schemos detales, o ne pačios detalės. Kad suvoktume aplinkybes ir tinkamai įvertintume D.Trumpo sprendimą, pažvelkime į situaciją per serialo, o tiksliau – per muilo operos prizmę.

Šioje geopolitinėje muilo operoje egzistuoja meilės stačiakampis gretasienis, kurio keturis kampus sieja kelių rūšių ryšiai – nuo lengvabūdiškų meilės žaidimų iki neapykantos ir rimtų romantinių santykių. Vieną jo kampą sudaro Donaldas, kuris siekia tapti JAV prezidentu. Donaldas atvirai flirtuoja su Kremliumi, "netyčia" prie jo prisiliesdamas (tą jis darė rinkimų metu). Tuo pat metu Donaldas rimtai puoselėja santykius su Izraeliu. Žmogui, norinčiam tapti JAV prezidentu, būtina palaikyti gerus santykius su semitų bendruomene, nes labai daug turtingų ir įtakingų žmonių yra žydai. Judėjų lobistai JAV politinėje scenoje itin aktyvūs, o pačioje JAV yra keli milijonai semitų, kurie – ne tik JAV patriotai, bet rūpinasi ir priešų apsuptu Izraeliu.

JAV ir Izraelis yra labai svarbūs partneriai bei sąjungininkai ir, būkime teisingi, Palestinos bei Izraelio konflikte JAV visada de facto teikė pirmenybę Izraeliui, net kai prezidentas būdavo demokratas. Tiek šaltojo karo metu, tiek dabar Artimieji Rytai yra geopolitinio šachmatų lošimo lenta, kur žaidžia JAV ir SSRS/Rusija.

Izraelis, nepaisant to, kad tarp komunistų ir NKVD/KGB darbuotojų buvo daug žydų, visada šioje šachmatų lentoje buvo JAV figūra. Bėda ta, kad JAV svarbi ir kai kurių musulmoniškų šalių parama bei partnerystė. Situaciją gerina tai, jog musulmonai sunitai ir šiitai konfliktuoja tarpusavyje, bet grįžkime prie meilės keturkampio. Kremlius nejaučia nuoširdžios neapykantos Izraeliui, tačiau visada siekdamas savo politinių tikslų ir taikydamas "skaldyk ir valdyk" metodiką, pragmatiškai išnaudojo antisemitizmą. Tai – vulgarus, bet galingas ir universalus ginklas.

SSRS antisemitizmo kortą išnaudojo tiek šmeiždami įvairius asmenis (jie net popiežių buvo apkaltinę bendradarbiavus su naciais), tiek skatindami antisemitines nuotaikas priešiškose valstybėse. Kalbant apie Palestinos ir Izraelio konfliktą, reikia konstatuoti faktą jog už Palestinos visada stovėjo Rusija. Palestina visada buvo SSRS/Rusijos bokštas ir žirgas viename, kurį ji išnaudojo įvarydama pleištą regione ir kitur.

Įrodymai? Legendinė palestiniečių terorizmo figūra ir kairiojo teroristo Karloso (Šakalo) globėjas Wadie Haddadas (1927–1978) buvo labai vertinamas KGB agentas, pravarde Nacionalistas, kuris tarpininkavo tarp sovietų ir palestiniečių ginkluotės ir kitais paramos klausimais.

Informacinio teroro laikais Rusijai (kaip ir praeityje SSRS) yra labai svarbu pasėti nepasitikėjimą ir priešiškumą Vakarų bendruomenių viduje tarp skirtingų socialinių grupių, kurios išorinės agresijos atveju galėtų solidarizuotis. Ir čia prieiname prie ketvirtojo meilės kampo – antiglobalistų radikalų. Kremlius remia šiuos veikėjus – tiek kairiuosius, tiek dešiniuosius.

Antiglobalistai nuoširdžiai žavisi Kremliumi, bet ir per JAV prezidento rinkimus stengėsi užmegzti ilgesnį nei įprastai akių kontaktą su D.Trumpu bei jo akivaizdoje pasitaisyti plaukus.

Antiglobalistai nuoširdžiai nekenčia tiek pačių žydų, tiek Izraelio (kodėl, atskira tema). Rinkimų kampanijos metu D.Trumpas antiglobalistams taip pat atsakydavo dažna šypsena ir pamirksėjimu.

Ir čia, žvelgdami į visą mozaiką, turime suklusti, nes kažkas yra ne taip. Visoje šioje istorijoje nėra logiško ryšio, mat D.Trumpas negali puoselėti rimtų santykių tuo pat metu ir su Izraeliu, ir su antiglobalistais bei Kremliumi. Kažkas šioje istorijoje kažką apgaudinėja. Sprendimas dėl Jeruzalės tarsi ir pateikė atsakymą, kas ką šiame seriale myli ir kas ką apgavo.