Iš tiesų nuo lapkričio pradžios – būtent pradžios, o ne vidurio, kaip kad gali atrodyti pasipylus aibei kritiškų pareiškimų, – pakeistos ne receptinių vaistų pardavimo taisyklės, o Farmacijos ir Viešojo administravimo įstatymai. Jeigu tiksliau – tie jų straipsniai, kurie kalba apie kontrolinius pirkimus, vadinamuosius „slaptuosius pirkėjus“, kurie tikrina, kaip laikomasi nustatytos tvarkos.

Jei dar tiksliau, būtent tie pakeitimai leidžia vykdyti kontrolinius pirkimus neperspėjus iš anksto. Nei vieno, nei kito įstatymo pakeitime nėra žodžių receptinis ar receptas. Ir šių dviejų įstatymų pakeitimai priimti LVŽS, TS-LKD, Liberalų sąjūdžio, Mišrios grupės ir tuomet dar neskilusios LSDP parlamentarų balsais. Nes pakeitimai priimti birželio pirmąją.

Kai kurie iš tų parlamentarų šiandien patys piktinasi, kad nebegali kaip anksčiau nusipirkti reikalingo vaisto ar skysčio, kuriame laiko kontaktinius lęšius, net jeigu kaip tokį jie renkasi fiziologinį, į veną leidžiamą tirpalą, kurio optikos specialistai iš viso nepataria naudoti lęšiams laikyti.

Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos duomenimis, vidutiniškai Lietuvos gyventojas kasdien suvartoja penktadaliu daugiau vaistų negu prieš penkerius metus. Toks požymis nėra neįprastas senstančioje visuomenėje su aukštu emigracijos rodikliu – išvažiuoja jaunesni ir mažiau sergantys, negu serga tie, kurie pasilieka. Neįprasta yra tai, kad Lietuvoje receptiniai vaistai parduodami be recepto ne ypatingu atveju, o labiau įprastai. Iš įpročio. Nes taip patogiau, tačiau nebūtinai geriau.

„Septynis kartus pamatuok ir dar kartą paaiškink“ šioje kadencijoje atšaukta, o dėl to atidedami ir reikalingi pokyčiai.

Statistikos duomenimis, maždaug 6 proc. žmonių patys sau pakenkia, nes vartoja vaistus, kurie vieni su kitais nedera. Tarp tokių vaistai ne tik nuo lėtinių ligų, kurių be gydytojo paskyrimo iš viso nereikėtų gerti, bet ir tokie, kuriuos visada galima nusipirkti be recepto. Jeigu kalbama ne apie dideles pakuotes. Jeigu kalbame, kad dėl kokių nors priežasčių reikia turėti tų pačių vaistų nuo skausmo šimto tablečių pakuotę, o ne dešimties, tuomet reikės eiti pas gydytoją ir įtikinti, kad jis tokį kiekį išrašytų.

Ir čia prieiname prie to, kad eilė patekti pas gydytoją yra tikrai labiau pagrįsta priežastis piktintis ir rengti interpeliaciją, negu toliau norėti, kad receptiniai vaistai ne išimties tvarka, o įprastai ir toliau būtų pardavinėjami be recepto. Jos yra, ir nė vienas, atėjęs recepto vaistui, tos eilės nesumažins. Tuo metu gydytojai ir taip gąsdinami sankcijomis, jeigu su ligoniu užtruks per ilgai, o vaistininkai išsigando, kad „slaptajam pirkėjui“ negalės įrodyti, jog įstatymo suteikiama teise išimties tvarka parduoti vaistą be recepto pasinaudojo pagrįstai.

Kelia nuostabą ne tiek sveikatos sistemos biurokratų nesugebėjimas nuspėti, kad žadėtoji kontrolė padidins eiles pas gydytojus, kiek negebėjimas paaiškinti visuomenei, kokie iš tiesų pokyčiai atėjo su tų dviejų įstatymų pakeitimais. Laiko paaiškinti, kokiems vaistams būtinai reikės receptų, o kokiems ir toliau ne, buvo mažiausiai nuo birželio pirmosios. Tačiau komunikacija nėra šio sveikatos apsaugos ministro stiprioji sritis. Nėra ir visos valdančiosios koalicijos. „Septynis kartus pamatuok ir dar kartą paaiškink“ šioje kadencijoje atšaukta, o dėl to atidedami ir reikalingi pokyčiai. Kaip nutiko ir su receptinių vaistų pardavimo kontrole.