Sugriuvus Geležinei uždangai, o Baltijos šalims sugrįžus į pasaulio žemėlapį po 50 metų trukusios nebūties atrodė, kad okupuotas Tibetas irgi turi greitai atgimti, byrant komunistų režimui Pekine.

Praėjus ketvirčiui šimtmečio šios viltys išblėso. 1989 metų dvasia Vidurio Europoje silpsta, o žemyninės Kinijos režimo valdžios gniaužtai sustiprėjo.

Pažymėtina, kad dėl Kinijos spaudimo Tibeto vadovybės kontaktai su Vakarų lyderiais buvo smarkiai suvaržyti. Dalai Lamai, anksčiau tapdavusiam garbės svečiu, dabar sunku užsitikrinti bet kokių oficialių susitikimų šalyse, teigiančiose, kad jos yra laisvės ir demokratijos gynėjos. Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas sako nesusitiksiantis su Tibeto dvasiniu lyderiu be Kinijos valdžios sutikimo. Australijos ir Naujosios Zelandijos premjerai sako neplanuojantys su juo susitikti. Netgi Indijos, priglaudusios Tibeto vyriausybę tremtyje, užsienio reikalų ministras perspėjo pareigūnus nesusitikinėti su tibetiečių atstovais, baiminantis sužlugdyti pastarojo meto santykių su didžiąja šiaurine kaimyne atšilimą. Vokietijoje kinų futbolininkai protestuodami paliko aikštę, kai per ne itin svarbias rungtynes Maince saujelė aistruolių išdrįso išskleisti Tibeto vėliavą.

Dėl šių priežasčių buvo itin malonu matyti plakatus, atkreipiančius dėmesį į Dalai Lamą ir velionį Čekijos prezidentą, praeitą savaitę puošusius Prahoje vykusį „Stratcom“ susitikimą, organizuotą analitinio centro „European Values“ kartu su partneriais iš Vokietijos, Švedijos ir Briuselio toje pačioje vietoje, kur taip pat įsikūrusi Tibeto palaikymo grupė. Deja, tos nuotraukos mums taip pat priminė, jog Kinijos grėsmė kada nors gali nustelbti Rusijos keliamą pavojų.

Iš kitos pasaulio pusės veikiantis komunistinis Pekino režimas jau dabar diktuoja, kaip mums Europoje ir Šiaurės Amerikoje užsiimti diplomatija. Užkertama galimybė kontaktams ne vien su Tibetu – ryšiams su Taivanu irgi gresia didėjantis pavojus. Vienas naujausių posūkių – kad Kinijos tarnybos stengėsi priversti tarptautines oro bendroves įvardyti demokratinę Kinijos respubliką ne šalimi, o tik paprasta žemyninės Kinijos provincija. Bent jau tai išprovokavo JAV administracijos protestą.

Kadangi Rusija iš principo yra skurdi šalis, mūsų konfliktą su Kremliumi labiausiai lemia valios ir koordinavimo, o ne priemonių stygius.

Kinijos, kaip ir Rusijos, priekabiavimas duoda vaisių vien dėl to, kad mes jiems nusileidžiame. Bet kuriam Vakarų politikui susitikus su Dalai Lama tapdavo lengviau visiems kitiems. Visi, kas dabar stengiasi tokių susitikimų išvengti, apsunkina galimybę palaikyti tolesnius kontaktus. Kaskart, kai Kinijai pavyksta nubausti tokias šalis kaip Estija, Norvegija ar Slovėnija (jos visos pastaraisiais metais vienaip ar kitaip pažeidė komunistinio režimo nubrėžtas raudonas linijas), kitoms pasiunčiama atitinkama žinia.

Kol kas Rusijos keliama grėsmė yra aktualesnė. Tačiau ji gali pasimokyti iš Kinijos. Kaip jaustumės, jeigu Rusija imtųsi grobti prieš Kremlių nusistačiusius aktyvistus – panašiai, kaip Kinija areštuoja kritikus Honkonge ir kitur? Kaip jaustumės, jeigu Maskvos režimas naudotųsi rusų išeiviais kaip politiniu ginklu – panašiai, kaip daro jų kolegos Pekine?

Kadangi Rusija iš principo yra skurdi šalis, mūsų konfliktą su Kremliumi labiausiai lemia valios ir koordinavimo, o ne priemonių stygius. Tačiau mūsų pažeidžiamumas Kremliaus suplaktam pinigų, propagandos, kibernetinių atakų ir bauginimo kokteiliui svarbus ne vien dėl to, kad Vladimiro Putino režimas jį išnaudoja mums silpninti. Netrukus šiomis silpnosiomis vietomis pradės naudotis ir Kinija, tik daug didesniu mastu negu iki šiol. Stabdykime Rusiją dabar, nes kitaip vėliau laimės Kinija.

Rusija gali daug ko pasimokyti iš Kinijos, o Kinija – iš Rusijos. Mus gali šiek tiek guosti mintis, kad šios pamokos dar nėra išmoktos. Tačiau iš tikrųjų turėtume nerimauti, kad ši patirtis bus kada nors perimta.