Quantcast

Šiuolaikinis menas ir populiarusis diskursas

Akivaizdu, ir reikia tai pripažinti, kad gyvename tokioje šalyje, kurios dauguma žmonių nesupranta šiuolaikinio meno kaip savitos kūrybos rūšies. Šio, iš esmės, istorijos nulemto sąmonės barjero negeba peržengti ne tik vidutiniškai išsilavinusiųjų dauguma, bet ir neretas aukščiausios klasės edukaciją patyręs asmuo. Leidyklos "kitos knygos" praėjusių metų pabaigoje išleista Marinos Abramović autobiografinė knyga "Eiti kiaurai sienas" iš dalies bando užpildyti minėtą suvokimo ir interpretacijos spragą.

Toks veiksmas įmanomas dėl kelių priežasčių: pirmiausia, minėtos autorės, gimusios ir užaugusios buvusioje Jugoslavijos valstybėje sovietiniais laikais, gyvenimas prikišamai rodo, kaip šiapus "geležinės uždangos" stigo žinių, skaitinių, parodų, objektų ir kitokių veiksmų, kurie leistų žiūrovams, auditorijai eiti neatsiliekant nuo procesų, kurie XX a. antrojoje pusėje vyko ir įsivyravo Vakarų Europoje ir Amerikoje.

Anuometės okupuotos Lietuvos publika apie "Fluxus" antimeno judėjimą galėjo išgirsti tik iš profesoriaus muzikologo Vytauto Landsbergio ir dar kelių asmenų. Ir tai – tik pusiau slaptai, pašnibždomis, nes tai, kas vyko anapus, turėjo likti nežinoma ir nepatirta. Antrasis M.Abramović autobiografijos išleidimo lietuvių kalba aktualumo aspektas susijęs su tuo, kad knyga ne vien supažindina su mums artimos patirties autore, bet ir sutaiko su šiuolaikiniu menu jau mūsų laikų žmogų. Pastarajam, ir tokia nuomonė masiniame, populiariajame diskurse vyrauja, iki šiol trūksta labai aiškaus asmeninio imperatyvo: šiuolaikiniu menu reikia ir būtina domėtis specialiai, jo neįmanoma suprasti be kontekstinių ir konceptualių žinių. Dažnas mūsų dienų Lietuvos žmogus dėl Jurgio Mačiūno įsigijimo skandalo peripetijų jau yra susitaikęs su tuo, kad degtukų dėžutė irgi gali būti meno objektas, tačiau visa tai, kaip šiuolaikinis menas Vakaruose vystėsi toliau, yra lyg jau ne už "geležinės" uždangos, o tarytum už storo stiklo suvokimo "gaubto". Būtent tai, kad, kaip rodo ir M.Abramović knyga, šiuolaikinis menas yra ir pažinimo sritis, jį atriboja ir pastato beveik į priešingą barikadų pusę, kurioje nėra vietos populiariajam menui ir pramogoms. Jei domiesi ir pojūčiais bei mąstymu vėliau patiri šiuolaikinį meną, gali būti beveik visiškai įsitikinęs, kad ištrūkai iš popso diktato ir nelaisvės.

Knyga "Eiti kiaurai sienas" yra laisvėjimo kūrinys iš esmės bet kuriam skaitytojui, kad ir kas jis būtų.

M.Abramović gyvenimas, kurį jį aprašo savo knygoje, byloja, kad net šiais, hierarchijų ir titulų nepripažįstančiais, laikais menininkui dar įmanoma turėti savitą biografiją. Nepriklausoma mokslininkė filosofė dr. Jurga Jonutytė, tyrinėjanti įvairių Lietuvos miestų ir kaimų gyventojų tapatybes, skleidžiamas autobiografiniais pasakojimais, teigia, kad dabartiniai biografijos teoretikai atmeta mūsų laikų žmogaus poreikį turėti savitą ir nepakartojamą gyvenimą: daugelis žmonių beveik sąmoningai renkasi gyventi taip, kad apie praeitį nebūtų ką pasakyti – pilkai, nuobodžiai, kasdieniškai.

M.Abramović savirefleksija įteisina nueinantį žmogaus tipą: toks asmuo ieško naujų patirčių, kuria savo gyvenimo įvykius ne socialinių tinklų tuštybėje, o realiame gyvenime. Menininkės kaip žmogaus, dar išsaugančio savitumo privilegiją, tipas knygoje "Eiti kiaurai sienas" pasirodo labai ryškiai ir įsimintinai labiausiai dėl to, kad M.Abramović visą savo kūrybinį kelią skyrė žmogaus kaip būtybės ribų suvokimui ir jų plėtimui, jas peržengiant. Menininkės performansai žiūrovui reikalingi, kad parodytų rutininį gyvenimą leidžiančiam žmogui, kaip toli ir įdomiai galima nueiti.

M.Abramović prikišamai sako: daugelio iš jūsų kasdienybė yra menka ir neįdomi. Kai puslapį po puslapio seki menininkės karjeros vingius ir asmeninio gyvenimo detales, aiškėja, kad dažnai per arti ir per saugiai nusibrėžiame savojo buvimo ribas – sąmonės kelias tampa pavojingu, rizikingu ir dėl to tik dar įdomesniu, labai rimtu vidiniu nuotykiu, nuvedančiu prie Rytų civilizacijos žinojimo. Šiuo aspektu, M.Abramović yra postmodernizmo figūra, nes nekonfliktiškai sutaiko vakarietišką savojo gyvenimo pagrindą su rytietiškomis dvasinėmis praktikomis, jai atskleidžiančiomis, kokiame vidiniame narve dažnas iš mūsų esame apsigyvenę.

Knyga "Eiti kiaurai sienas" yra laisvėjimo kūrinys iš esmės bet kuriam skaitytojui, kad ir kas jis būtų – vartojantis ir sotus vakarietis, okupaciją patyręs buvusio sovietinio bloko gyventojas ar prie šiuolaikinio meno besiprantinantis jaunas Lietuvos žmogus. Visiems išvardytiesiems M.Abramović knyga turi ką pasakyti apie žmogiškumą, laisvę ir žinojimą, kuris jungia su nepopuliariąja mūsų dienų tikrove ir kultūra.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

  • Desalomėjizacija – būtina
    Desalomėjizacija – būtina

    Nors dabar viešojoje erdvėje vis kalbama apie gynybą, sovietinio paveldo sergėtojų isterija mums visada primena, kad Lietuvoje yra ir kita visuomenės dalis, kuri geriausiu atveju, prasidėjus Kremliaus invazijai, nedarytų nieko, o blogiausiu &ndas...

    9
  • Kandidatų godos
    Kandidatų godos

    12 apaštalų – lygiai tiek sėdo valgyti Paskutinės vakarienės prieš Didžiąją išdavystę. 12 kandidatų į pretendentus (ko ne apaštalai?) siekia aukščiausio posto valstybėje, tačiau dar šiandien dalis j...

  • Mums labai pasisekė, antra dalis: žmonės
    Mums labai pasisekė, antra dalis: žmonės

    Du dešimtmečiai Europos Sąjungoje (ES) atnešė neabejotiną ekonominį progresą – didėjantį šalies konkurencingumą, augančias gyventojų pajamas ir perkamąją galią. Tačiau nemažiau svarbu įvertinti ir demografinius bei s...

    1
  • Rusija gali būti terorizmo auka, net jei jį vykdo jos vadovybė
    Rusija gali būti terorizmo auka, net jei jį vykdo jos vadovybė

    Terorizmas padėjo gimti Vladimiro Putino režimui. 1999 metų rudenį dirbdamas korespondentu Maskvoje, mačiau, kokį siaubą visuomenei atnešė kruvini daugiabučių namų sprogdinimai Rusijos sostinėje ir kitur. ...

  • Pagrindinė švietimo sistemos užduotis – atsparumo stresui ugdymas?
    Pagrindinė švietimo sistemos užduotis – atsparumo stresui ugdymas?

    Pagrindinė švietimo sistemos užduotis – atsparumo stresui ugdymas, bent jau toks įspūdis susidaro stebint situaciją mūsų valstybėje. ...

  • Dresūros mokykla
    Dresūros mokykla

    Akimirką stabtelėję pagalvokime, ką nuveikiame per tris minutes. Per šešias. Visa, ką darome įprastomis aplinkybėmis, atliekame nesižvalgydami į chronometrą. Nebent gaiviname širdies smūgį patyrusį žmogų, lenktyniaujame su g...

    4
  • Pravieniškių choras – be solisto
    Pravieniškių choras – be solisto

    Kol Lietuvoje sutartinai buvo dejuojama dėl tarpinių atsiskaitymų, o Vilniuje laidojo „Dėdę Vanią“, vienos Jurbarko mokyklos tualete nepilnametis talžė kitą tokį pat. Daužė, suprantama, į veidą, sunkėsi kraujas ir sirpo mėlynės. Vi...

    9
  • Nekantriųjų karta
    Nekantriųjų karta

    Rytoj pradėsime Didžiąją savaitę prieš Velykas. Krikščionims tai – ypatingas laikas nuo Kristaus įžengimo Jeruzalėn Palmių sekmadienį iki jo prisikėlimo Velykų rytą. Gyvenantiems be tikėjimo – ypatingos skubos laikas. J...

    5
  • Batalijos feisbuke – stiprioji nueinančio ministro pusė
    Batalijos feisbuke – stiprioji nueinančio ministro pusė

    Būtent toks įspūdis susidaro, stebint paskutines dienas poste skaičiuojančio mūsų krašto apsaugos ministro Arvydo Anušausko veiksmus. ...

    3
  • E. Lucasas: E. Macrono nenuspėjamumas atsiperka
    E. Lucasas: E. Macrono nenuspėjamumas atsiperka

    Prancūzijos politika Ukrainos atžvilgiu dažnai yra ydinga, bet niekada nebūna nuobodi. Normandijos formatas ir Minsko susitarimai po pirminio Rusijos puolimo prieš Ukrainą 2014-aisiais atskleidė senųjų Vakarų šalių požiūrį į Rusijos...

Daugiau straipsnių