Ar socialdemokratai išliks? Ar kairumas gali būti tapatinamas su socialdemokratija? Optimistiški ir tik į viltį apeliuojantys Gintauto Palucko pareiškimai galėtų įkvėpti.

Tačiau susijusi diskusija yra ne tik senųjų socialdemokratų (Aloyzo Sakalo, Vytenio Andriukaičio) abejojimai ir net kaltinimai, kad yra tęsiama LDDP politika ir nėra plėtojamos socialdemokratinės vertybės. Daugelio analitikų straipsniai taip pat liudija, kad susidūrėme su vertybine, o ne tik organizacine kairumo krize. Šį klausimą verčia diskutuoti ir LSDP vadovo A. Butkevičiaus politinis traukimasis iš pirmininko posto – jį galimai pakeis europarlamentarė Vilija Blinkevičiūtė.

Dar viena su LSDP susijusi vieša tema yra vieno ar kito menkesnio nomenklatūrinio rango partinio veikėjo baikšti pastanga sukilti ar kaip nors gelbėti partiją, ištiktą kairumo agonijos, t.y. silpimo ir merdėjimo. Norint suprasti šią diskusiją, reikia prisiminti ir komentuoti viešąją LSDP genealogiją. Ją verta aiškinti tada, kai bandome išryškinti, suvokti pasaulėjautos ir mąstymo tradicijas, jų išliekamumą, nežiūrint išorinių pokyčių. Genealogijos nėra visraktis, kuris atrakina visas širdis ir protus. Šis metodas meluoja, kai kalbame apie esmingus sukrėtimus ir tikras metamorfozes. Tačiau ar nuolatos užuominomis kalbėjusi, ketmaniška, komunistų partijos nomenklatūra patyrė politinę metamorfozę?

Ketmano vardą Czesławas Miłoszas vartojo norėdamas apibūdinti daugiasluoksnę komunistinę sąmonę. Jos gelmėse tariamai paslėpta tikratikystė laisvų ir lygių bendruomenių santvarka (komunizmu). O virš šios menamos gelmės kybo keli manipuliaciniai, tačiau realūs, instrumentiniai sąmonės sluoksniai: viešos partinės laikysenos, nomenklatūrinių elgesio modelių ir asmeninių interesų. Ketmaniško proto iliuziją apie turimą gelmę mums gali padėti demaskuoti J. Habermaso kumunikacinio veiksmo ir proto idėja, kuri sako, kad realusis protas vystosi, skleidžiasi būtent viešų komunikacinių sprendimų metu, ir jokio kito paslėpto, giliaminčio, „tikrojo“ proto nėra arba jis yra labai menkas, naivus ir susijęs su pasąmonės geismais ir fobijomis Vis dėlto proto susiskaidymas į instrumentines viešąsias, nomenklatūrines ir menamą tikratikio gelmes, padeda ketmanui išvengti atsakomybės jausmo. Pokomunistinis ketmanas arba suskilusio proto nešiotojas ir tikratikystės iliuzijos saugotojas sau visados yra teisus: jis mano, kad giliai širdyje yra darbininkų gynėjas, emancipuotas, gal net K. Marxo sekėjas, engiamųjų vaduotojas.