Tad tikrai verta prisiminti to įvykio, išgarsinusių lietuvių ginklą, aplinkybes. XVII a. rytiniame Baltijos jūros pakraštyje, daugiausia Livonijos, dabartinės Latvijos ir Estijos teritorijoje, vyko aršios kovos, sprendžiant kuri gi valstybė kontroliuos jūrinę prekybą. Jos pelningumas tuomet tapo ypač akivaizdus. Konfliktas prasidėjo dar XVI a. antrojoje pusėje – susirėmė Abiejų Tautų Respublika, Švedija, Danija. Lango į Baltiją siekė ir Rusija.

Tačiau tuo kartu Lietuvai dar pavyko išlaikyti savo įtaką vasalinėje Livonijoje. XVI–XVII a. sandūroje Švedija dar labiau sustiprino savo galią, sėkmingai įgyvendinusi karinę reformą, suformavusi pašauktinių kariuomenę. Nebe algininkų, kuriems tiek ir terūpėjo tėvynė. Beje, švedų pėstininkai jau buvo ginkluoti muškietomis, – tai didelė naujovė to meto karyboje.

Siekdami Baltiją paversti Mare nostrum – krašto vidaus ežeru, švedai tada nusitaikė į Dauguvos žiotis bei Rygos uostą. Tarp Švedijos ir Abiejų tautų respublikos buvo ir dinastinių ginčų. Mat mirus 1592 m. švedų karaliui Jonui III, sostas teisėtai atiteko jo vieninteliam sūnui Zigmantui III Vazai.

Tačiau šis jau prieš šešerius metus buvo išrinktas Didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu ir Lenkijos karaliumi. Beje, jo motina Kotryna buvo mūsų valdovo Žygimanto Augusto sesuo. Atsivėrė istorinė galimybė sujungti abiejų šalių valdymą ir sukurti galingiausią regiono valstybę. Asmeninė unija įvyko 1594 m., – Zigmantas Upsaloje vainikavosi Švedijos karaliumi.

Tačiau šalių suartėjimą stabdė skirtinga socialinė struktūra bei tikyba – švedai buvo liuteronai. Tad Zigmantas III Vaza, paskyręs regentu savo dėdę Karolį, Sudermanlando kunigaikštį, sugrįžo į Lenkiją. O Švedijos seimas – Riksdagas – 1599 m. ėmė ir  atstatydino Zigmantą nuo sosto. Jo dėdė tapo tikruoju karaliumi, Karoliu IX. Maža to, jis atnaujino karo veiksmus Estijoje. Norėdamas atgauti prarastąją Švedijos karūną, Zigmantas III Vaza Lietuvą įklampino į kovas, kurios tęsėsi bene 60 metų. Žinoma, kartu tai buvo karas už viešpatavimą jūroje, už Baltijos uostų valdymą.

1600 m. Karolis IX su 14000 kariuomene įsiveržė į Livoniją. Švedai užėmė Piarnu, Tartu, Cesio miestą. Po metų apgulė Kuoknesę; iškilo pavojus ir svarbiausiam Livonijos uostui Rygai.

Sulaikyti priešą turėjo Lietuvos didysis etmonas Kristupas Radvila, dėl savo smarkaus būdo pramintas Perkūnu. Jo pajėgas sudarė 5000 raitelių ir 600 pėstininkų.

Nepaisant menkesnio karių skaičiaus, karo pradžia lietuviams sekėsi neblogai. K. Radvila atmušė švedus nuo Kuoknesės, atgavo Cesį. Tolimesnei sėkmei sutrukdė valdančiųjų viršūnių nesutarimai, įprastinė mūsų valstybės bėda. Lenkai atsiuntė pastiprinimą, bet pareikalavo, kad karo veiksmams būtinai vadovautų jų didysis etmonas Janas Zamoiskis. K. Radvila Perkūnas įniršo ir pasitraukė iš Livonijos. Užėmę Paidės pilį, netrukus į tėvynę sugrįžo ir lenkai. Kritiniu momentu Lietuvos kariuomenei vadovauti buvo paskirtas Žemaitijos seniūnas Jonas Karolis Chodkevičius (1560–1621). Karvedys veikė nepaprastai energingai ir sumaniai. Algų skolas kariams  išmokėjo iš savo lėšų. Apskritai labai rūpinosi kariais, dalijosi su jais visais karo žygio nepritekliais. Buvo karių gerbiamas ir mylimas, vadinamas Katkum, nors ne visiems patikdavo jo griežti reikalavimai drausmės.