P.Escobaras gimė 1949 m. Tuo metu Kolumbijoje vyko pilietinis karas (1948–1958). Dėl savo beprotiško žiaurumo jis pramintas La Violencia (Smurtas).

Kriminalinę karjerą P.Escobaras pradėjo dar paauglystėje. Pasakojama, kad jis vogė iš kapinių antkapius, nutrindavo išgraviruotas pavardes ir juos parduodavo tarsi naujus. Vėliau jis prekiavo suklastotais diplomais, vogė automobilius, gabeno kontrabandines cigaretes, prekiavo padirbtais loterijos bilietais, reketavo žmones ir prekiavo marihuana.

Su kokaino prekyba P.Escobaras susipažino maždaug 1975 m., atlikdamas kelis smulkius darbelius prekeivio Fabio Restrepo užsakymu. Pablo greitai suprato, kokius turtus gali atnešti kokainas, ir ėmė veikti. Po kelių savaičių F.Restrepo buvo rastas negyvas. Vykdyti kokaino prekybos P.Escobaras pakvietė bičiulį Jose Gonzalo Rodriguezą Gachą (1947–1989) bei brolius Jorge Luisą (1950), Juaną Davidą (1949–2013) ir Fabio (1957) Ochoa Vasquezus.

Taip susikūrė Medellino kartelis, savo čiuptuvais greitai apraizgęs daugelį Kolumbijos visuomenės sluoksnių: valstiečius, auginančius kokamedžius ir gaminančius kokaino pastą, laboratorijas džiunglėse ir jas saugančius kairiuosius partizanus, miestų banditus, policiją, teisėjus ir politikus. Žmonės galėjo rinktis – kyšis arba kulka kaktoje.

Kokaino gabenimą į JAV per Bahamų salas organizavo Carlosas Enrique Lehderis Rivasas (1949) – naciams simpatizavusio armėno, pabėgusio į Kolumbiją, sūnus. C.Lehderis pats dievino Adolfą Hitlerį (1889–1945) ir Johną Lennoną (1940–1980) bei nuolat kartojo, jog kokainas ir marihuana, palauždami JAV visuomenę iš vidaus, padės nugalėti tariamą Amerikos imperializmą.

Medellino kartelio iškilimo metu JAV vis labiau populiarėjo vadinamasis disko stilius. Žmonės linksmindavosi blizgančioje, kičo kupinoje aplinkoje. Čia jie šokdavo pagal soulo, fanko ir disko muziką bei užsiimdavo lytiniais santykiais. Šiose orgijose puikiai derėjo kokainas, mat suteikdavo fizinių ir emocinių jėgų.

Medellino kartelis šiems ūžautojams pasiūlė itin aukštos kokybės produktą už prieinamą kainą. Greitai P.Escobaras ir kiti kartelio nariai turėjo tiek pinigų, kad nebežinojo, kaip juos išleisti.

1981 m. Ronaldui Wilsonui Reaganui (1911–2004) tapus JAV prezidentu, karas prieš narkotikus pasiekė naują lygį. Kolumbijos baronams iškilo ekstradicijos grėsmė, ir Pablo, siekdamas gauti teisinę neliečiamybę, nusprendė eiti į politiką. Jis skyrė daug pinigų patiems skurdžiausiems sluoksniams bei krikščionių bažnyčios kuruojamai labdarai, taip pelnydamas dalies visuomenės narių simpatijas.

1982 m. P.Escobaras buvo išrinktas Kolumbijos parlamento nariu. Naujojo politiko turtų kilmė buvo ryškiai nušviesta laikraščio "El Espectador" žurnalistų, o teisingumo ministras Rodrigo Lara Bonilla (1946–1984) garsiai išreiškė pasipiktinimą savo naujuoju kolega.

P.Escobaras greitai buvo eliminuotas iš politinės arenos, dėl ko jis paskelbė karą Kolumbijos Respublikai. Pirmąja jo auka tapo R.L.Bonilla. 1984 m. balandžio 30-osios naktį jį iš arti į veidą nušovė smogikai, priartėję motociklu prie ministrą vežančio automobilio.

Tai buvo tik pradžia. Prasidėjo policininkų ir kitų valstybės tarnautojų žudymai bei grobimai, Kolumbijos miestuose dažnai vykdavo susišaudymai ir sprogimai, pasiglemžiantys niekuo dėtų praeivių gyvybes. 1985-aisiais kairieji partizanai, pasivadinę "Balandžio 19-osios judėjimu", užėmė Kolumbijos aukščiausiojo teismo rūmus. Ten jie nužudė nemažai teisėjų bei sunaikino visus su kokaino baronų ekstradicija susijusius dokumentus.

1986 m. R.Reagano administracija patvirtino aktą Nr. 221, pripažįstantį narkotikų grėsmę nacionaliniam saugumui. Tai reiškė, kad JAV ne tik gali reikalauti P.Escobaro ekstradicijos, bet ir skelbti Kolumbijai karą.

XX a. 9-ojo dešimtmečio pabaigoje P.Escobaras suorganizavo net trijų kandidatų į Kolumbijos prezidento postą nužudymus. 1989 m. rugpjūčio 18 d. buvo nužudytas vienas populiariausių kandidatų Luisas Carlosas Galanas Sarmiento (gim.1943), žadėjęs radikalias permainas (įskaitant ir narkotikų verslo pažabojimą).

Tų pačių metų lapkričio pabaigoje buvo susprogdintas lėktuvas, skridęs iš Bogotos į Kalio miestą. Manoma, kad juo turėjo skristi dar vienas kandidatas į prezidento postą – Cesaras Augusto Gaviria Trujillo (gim. 1947). Nors politikas šiuo lėktuvu ir neskrido, per katastrofą žuvo 110 žmonių. Po savaitės sprogo bomba prie Kolumbijos slaptosios tarnybos DAS pastato. Ji buvo skirta tuomečiam agentūros direktoriui Migueliui Alfredo Mazai Marquezui (gim. 1937).

Šis siautėjimas vis labiau vertė šalies valdžią griebtis veiksmų. Imtos telkti naujos policijos pajėgos (apmokomos ir finansuojamos JAV), jų paskirtis buvo – visiškas Medellino kartelio sunaikinimas. Po ilgų derybų su valdžia, Pablo sutiko "įsikalinti". Jis apsigyveno savo paties pastatytame kalėjime, pavadintame "La Catedral". Ten buvo diskotekų salė ir futbolo aikštė, barai ir sukūrinės vonios. Čia reguliariai lankydavosi Pablo bendrai ir prostitutės, o sargybinius asmeniškai atsirinkdavo pats narkotikų baronas.

Vieną 1992-ųjų dieną savo paties kalėjime jis nužudė du savo senus pažįstamus, o paskui paėmė įkaitais porą policininkų. Vėliau, kai jau specialiosios pajėgos ruošėsi šturmuoti kalėjimą, Pablo lyg niekur nieko iš jo išėjo ir dingo.

Beveik metus jis slapstėsi laisvėje persekiojamas JAV tarnybų, specialiojo Kolumbijos policijos padalinio, konkurentų iš Kalio miesto kartelio bei vadinamųjų Los Pepes – paslaptingos grupuotės, žudžiusios Pablo žmones pačiomis žiauriausiomis priemonėmis.

Galų gale 1993 m. gruodžio 2 d. Kolumbijos policija aptiko P.Escobarą. Per susišaudymą jam teko trys kulkos – paskutinioji buvo mirtina, kažkas jam šovė iš arti tiesiai į veidą.