Rugsėjo mėnuo įdomus gamtoje vykstančiais dideliais pasikeitimais. Naktis trukme paveja dieną, o gilios šalnos nuspalvina augmeniją. Paros vidutinė temperatūra apie lygiadienį, rugsėjo 22-ąją, nukrenta žemiau 10 Celsijaus laipsnių.

Saulėtų valandų rugsėjyje tebūna apie 200. Augalai pamažėle ima ruoštis žiemos miegui. Mėnesio viduryje per Lietuvą pradeda ristis klevų geltimo banga; iš rytų pajūrio link, 55 kilometrų per parą greičiu. Taigi auksinis ruduo keliauja mūsų nedideliu kraštu beveik savaitę. Ypatinga ta rudens pradžios nuotaika; Maironio žodžiais:

...Voratinkliai draikės be vėjo.

Šypsojo saulė; bet jos spinduliai

Tarytum sudieu tekalbėjo.

Rugsėjis senuose lietuviškuose kalendoriuose įvardintas labai skirtingai: tai rudens, paukštlėkis, rudugys, sėjos, dagos, šilų, viržių, riešutų, strazdinis, elnių rujos… Kai kuriuos įvardus vis tik verta paaiškinti. Ūkyje pagrindinis rugsėjo darbas, kuriam būdavo itin kruopščiai ruošiamasi – žiemkenčių sėja. Todėl ir mėnuo – sėjos. Rudugys – tikėtina santrumpa iš „rugių dygimo“. Daga – dviejų prasmių žodis: tai ir žiemkenčių daigai, ir apskritai rudens derlius. Viržiai išties šiluose rugsėjį žydi, iš jų bitelės dar kiek prirenka kartoko miško medaus, beje, labai vaistingo, ypač padedančio peršalus. Iš daugiabalsio paukščių klegesio miške dabar teišgirsti strazdų švilpavimą. Užtat mėnesio pabaigoje toli aidės galingas elnių patinų maurojimas. Kviečia jie varžovus suremti ragus dvikovose; ruja – kanopinių vestuvių metas.

Pirmykštės bendruomenės, akmens amžiaus žmonėms tai būta svarbaus kalendorinio atskaitos taško, laiko skaičiavimo pradžios. Labai senus laikus mena ir riešutų mėnesio pavadinimas. Riešutų derlių deivė Lazdona globodavusi. Sumaišyti su medumi, sudėti į liepinėles, riešutai stiprindavo tolimoje kelionėje ar karo žygyje.

Bet grįžkime prie mokyklinių reikalų. Mokslo metų pradžia – gera proga prisiminti švietimo istorijos Lietuvoje tradicijas. Žinios apie pirmąsias mokyklas Lietuvoje yra iš XIV a. pabaigos. Tai susiję su Lietuvos krikštu, nes mokyklos buvo steigiamos prie parapijinių bažnyčių, o pirmaisiais mokytojais būdavo vienuoliai. 1397 m. gegužės 9 d. datuotame Vilniaus vyskupo Andriaus laiške minimas atskiras katedrinės mokyklos pastatas Žemutinės pilies teritorijoje. Apskritai po Lietuvos krikšto mokyklų steigimas vyko gana sparčiai: XVI a. pradžioje vien Vilniaus vyskupystėje jų buvo apie 120. Be šių parapijinių, dar steigėsi vienuolynų ir miestų mokyklos.

Viduramžių mokymo sistema buvo dvipakopė: pradžioje dėstytas triviumas: gramatika, retorika, dialektika (taip tuomet vadindavo logiką, teisingo mąstymo taisykles). Aukštesniojo lygio mokyklose mokyta dar ketverių mokslų – kvadriumo: aritmetikos, geometrijos, astronomijos ir muzikos. Taigi pilnas išsilavinimas apėmė septynis mokslus, vadinamus laisvaisiais menais (lotyniškai: septem artes liberales). Dar būdavo atskiros teisės mokyklos, kuriose dėstyti notariato dalykai ir prekybos teisė.

O kaipgi su aukštuoju mokslu lietuvių jaunimui? Jo užuomazgos – užsienio šalyse. 1397 metais lapkričio 10 dieną karalienė Jadvyga fundavo lietuvių kolegiją Prahos universitete. Netrukus buvo atnaujinta ir Krokuvos universiteto veikla, – 1400 m. tuo pasirūpino Lenkijos karalius Jogaila. Jo rašte gražiai iškelta mokslo reikšmė; valdovo žodžiais: „…gavome Lenkijos karalystės karūną, kad išgarsintume pačią karalystę šlove mokytų vyrų, kurių mokslais galėtume pašalinti karalystės trūkumus ir tamsiąsias vietas, ir ją pačią galėtume prilyginti kitoms žemėms. Neabejodami, kad tai padės sveikai pašalinti minėtus karalystės ir mūsų žemės kliuvinius, mūsų Krokuvos mieste įsakome paskirti, išrinkti, nuspręsti, įkurti bei patvirtinti vietą, kur apskritai klestėtų mokslai visuose leistuose fakultetuose, būtent teologijos arba Šventojo Rašto, kanoninės teisės, įstatymų, fizikos ir laisvųjų menų…, šiuo raštu šitai visiems laikams patvirtiname.“ Šis dokumentas liudija apie stebėtiną švietimo reikšmės valstybės gerovei supratimą.