Rinkimai yra valdžioje esančių žmonių patikrinimas ar pakeitimas kitais. Ką parodė pastarasis vietos valdžioje esančių asmenų patikrinimas? Aptarkime merų rinkimų rezultatus, nes pirmą kartą miestų ir miestelių vadovai buvo renkami tiesiogiai, pačių gyventojų. Kaip sekėsi pasitikrinti save merams, kurie iki šiol tame poste atsidurdavo po užkulisinių tarybos daugumą sudarančių partijų derybų?

Atsakymas priklauso nuo to, kaip mes kiekvienas vertiname pusiau pilną stiklinę vandens. Vieniems žmonėms ji yra beveik pilna, kitiems – beveik tuščia. Ši analogija tinka ir merų rinkimų rezultatams, nes piliečių patikrinimą išlaikė truputį daugiau kaip pusė merų. Šiuo metu merai išrinkti 57 savivaldybėse iš 60, o savo postus išsaugojo 33 merai. Jų galėjo būti dar dviem daugiau, nes Šilutės rajone meras Vytautas Laurinaitis laimėjo antrajame ture, o Trakų rajono merė Edita Rudelienė buvo patekusi į antrąjį turą, pirmaudama pirmajame. Deja, kaip žinome, rinkimų rezultatai šiuose rajonuose pripažinti negaliojančiais.

Truputį daugiau kaip pusė – daug tai ar mažai? Mano galva, tai tikrai nemažai. Toks rezultatas rodo, kad ir renkant merus senuoju būdu – tarybos daugumai derantis ir susitariant siaurame rate, į merų postus patekdavo žmonės, turintys lyderio savybių ir darbais parodydavę savo tinkamumą postui. Tokiems vadovams naujas merų rinkimų būdas pasirodė taip pat tinkamas.

Tačiau maždaug 20 merų pralaimėjo šiuose rinkimuose. Tai nebūtinai reiškia, kad jie buvo prasti vadovai. Pralaimėjo gal ir todėl, kad jų varžovai geriau sugebėjo įtikinti rinkėjus balsuoti už juos, galbūt daugiau prižadėjo, nors tie pažadai ir liks neįgyvendinti. Įsivedę tiesioginius merų rinkimus, mes turime nepamiršti vieno dalyko, kuris jau seniai pastebėtas šalyse su giliomis demokratinėmis tradicijomis.

Pasirodo, renkami politikai turi dvi savybes, kurios, deja, retai kada būna kartu. Vieni politikai turi Dievo dovaną įtikinti rinkėjus balsuoti už juos, tačiau prastai dirba laimėję rinkimus. Kiti politikai puikiai darbuojasi parlamente ar vyriausybėje, tačiau nemoka taip patikti rinkėjams kaip kad sekasi pirmiesiems. Idealus atvejis, kai šios savybės puikiai dera viename žmoguje, tačiau tokių politikų yra gerokai mažiau nei tų, kurie turi tik po vieną iš minėtų savybių.

Toks politikų apibūdinimas yra labiau teorinis principas, kurio negalima tiesmukiškai taikyti šių merų rinkimų nugalėtojams ir pralaimėtojams. Vilniaus mero rinkimų rezultatai nereiškia nei kad Artūras Zuokas prastai dirbo, nei kad Remigijus Šimašius yra tuščių pažadų dalintojas. Kauno mero rinkimų rezultatai taip pat nereiškia prasto Andriaus Kupčinsko darbo, tačiau taip pat nereiškia, kad mero postas Visvaldui Matijošaičiui reikalingas tik savo verslui plėsti.

Kai viena rimtos partijos rimta politikė prakalbo apie oligarchinio valdymo grėsmę Kaune ir kituose miestuose, kur rimti verslininkai siekė merų postų, man kilo noras paklausti: negi tik partiniai politikai yra stebuklingi altruistai, nenuilstančiai besirūpinantys tautos ir valstybės gerove? Negi stambūs verslininkai, einantys į valdžią, yra užkietėję egoistai, besirūpinantys tik savo verslu? Negi V. Matijošaitis ar Vytautas Grigaravičius negali norėti nuveikti savo miestams ką nors gero ir naudingo?

Suprantama, idealiuoju atveju verslininkai neturėtų  būti politikai, nes pirmoji politikų paskirtis yra derinti skirtingus interesus, ir ypač tarp darbo ir kapitalo. Pirmieji tiesioginiai merų rinkimai parodė, kad mūsų partijos turės išsiugdyti žmones, galinčius konkuruoti ne tik su kitų partijų atstovais, bet ir su stambiais verslininkais, panorusiais tapti merais.

Belieka tik palinkėti, kad būsimieji partijų  kandidatai į merus turėtų abi šiame komentare paminėtas politikų savybes – mokėtų patikti rinkėjams ir būtų gerai dirbantys miestų vadovai.