Beje, dėl KPD vertingųjų savybių akte nurodyto lygumo (nors ne visai aišku, ką čia turime galvoje) – reta aikštė, kuri formavosi iki pat XX a., turėjo kažkokį kitokį nei lygų paviršių. Tai tas pats kaip automobilio vertingąja savybe įvardyti ratus.

Tęsiant konkretumo ir tikslumo poreikį, išryškėja paradoksas: miesto politikai, valdininkai noriai pozavo ir kėlė į socialinius tinklus nuotraukas, padarytas Juozo Zikaro Laisvės statulą įkonceptinusioje būdelėje. Atrodo, betarpiškai šie žmonės suvokia, kas yra ir su kuo valgomas šiuolaikinis menas, pabrėžia praplėstos prasmės aspektą. Tačiau kai prabilta, kad Vilniaus taip ir neaplankęs Vytis galbūt atidurs Kaune, tapo akivaizdu: iš tiesų stinga kultūrinės ideologijos (gal, tiksliau, žinių apie kultūrą). Tiesa, šiam trūkumui pašalinti turime visus ketverius metus su trupučiu.

Kita vertus, visą mūsų nepriklausomybės laikotarpį viešose erdvėse atsirandanti lietuviška oficialioji ir reprezentacinė skulptūra yra itin skurdi. Gerokai "išgėręs" Gediminas prie Arkikatedros Vilniuje primena ne didelės išminties diplomatą, bet tautą pragėrusį neaiškų tipą su šaltu ginklu rankoje. Paradoksalu, bet skulptūra atspindi lietuviškas realijas. Sunku įsivaizduoti, kad Lietuvos popmuzikos žvalgždės rengtų koncertą medikams, prašantiems didesnių atlyginimų, paremti. Jie neparems nei mokytojų, nei ugniagesių, nei policijos pareigūnų, o štai alkoholio ribojimas – puiki proga protestui.

Mindaugas Vilniuje, galų gale šv.Jonas Paulius II ir daugelis kitų pavyzdžių suponuoja skulptūros viešoje erdvėje ir asmenybių ar reiškinių įpaminklinimo ribotumą, ar veikiau visišką negebėjimą. Galiausiai juk ir ta abstrakti skulptūra (pvz., Lietuvos krepšiniui ar Baltijos keliui atminti) nėra aukštos kokybinės vertės, todėl abstrakcijos idėją visuomenė vis labiau linkusi atmesti – klasikinė skulptūra bent jau aiški.

Tačiau skulptūra, paminklo tipas, stilius ar konkretus vizualinis sprendinys šiuo mūsų šalies gyvavimo metu nėra svarbiausia. Visada bus kritikų ir tų, kurie išmano geriau, – tokia žmogaus prigimtis, o dabartinė komunikacijos paradigma tik skatina ekspertinės nuomonės paplitimą visais įmanomais medijų kanalais.

Lietuvai reikia Vyčio, ne akmeninio, metalinio ar atspausdinto 3D spausdintuvu. Reikia kažkokio realaus Vyčio, kuriuo galėtų būti bet koks teigiamas impulsas, reiškinys ar situacija. Juk dėl to mes rinkimuose taip dažnai pasitikime naujaisiais "gelbėtojais" ir esame linkę į stiprų asmenybės kultą, nors mūsų demokratinė struktūra lyg ir bando tai visokiais būdais maskuoti.

Štai dėl to Lietuvai reikia ne tik Vyčio, bet ir rūpintojėlio. Gintaras Beresnevičius simbolikos kupiname veikale "Imperijos darymas", kalbėdamas apie Lietuvių tautos raidos perspektyvas ES, atskleidė ir apibrėžė lietuviškosios savasties esmę: Lietuva – tai savitai sulietos Vyčio ir rūpintojėlio savybės. Pastarąjį autorius traktuoja įvairiai – nuo kontempliatyvaus filosofo iki depresijos apimto žmogaus, save graužiančio dėl to, kad šią akimirką nepasireiškia Vyčio savybės.

Vis dėlto rūpintojėlis – nebūtinai silpnas, bejėgis ir depresijos apimtas, kažkada savo žirgą praradęs individas. Rūpintojėlis – gilesnės prasmės paieškų ir jos suradimo arba kaip tik – praradimo, kaip pasakytų Vydūnas, sustingusi dvasia materialiame kūne. O Vytis veikia instinktyviai, su didele energija, koncentruojasi į aiškų tikslą, yra pasiryžęs viskam.

G.Beresnevičius mato šių būsenų piešpriešą, bet savotiškos dialektinės būklės, o šiandienei Lietuvai vis dėlto vertingas bandymas meditatyvų, melancholišką ir abstracijomis mąstantį rūpintojėlį bei cholerišką, aišku požiūrį į aplinką turintį, tačiau nenuspėjamą Vytį pagaliau sujungti vienoje laiko ir erdvės dimensijoje.

Galbūt tokia ar panaši siekiamybė, kuri neabejotinai yra rūpintojėlio prigimties, galėtų būti eskaluojama kaip pamatinis mūsų šalies strateginis tikslas ar kokia nors pagrindinė gairė. O tik tada – jau visos technologinės pažangos, inovacijų ir BVP auginimų siekiai, kurie savo esme tėra priemonės tam, ką mes vadintume ne tiesiog geru gyvenimu, bet darnia būtimi.

Taigi galbūt ir panašios konkurso sąlygos Lukiškių aikštės monumentui ar Kaunui, taip besistengiančiam būti kultūringu miestu (beatodairiška ir dažnai to strateginio tikslo neturinti pastanga geriausiai atspindi kompleksus dėl to nelemto trūkumo) galėjo būti įdomus ir itin konceptualus eksperimentas. Juk ir universalus simbolis – toks kaip Vytis ar rūpintojėlis – yra suprantamas ne tik vertinant plačiosios visuomenės pasirinkimą, bet atsižvelgiant ir į daugelio intelektualų nuomonę.

Vis dėlto net ir norint konkretumo, kurį, rodos, ir giluminiuose lietuviško pamato kertelėse simbolizuoja Vyčio įvaizdis, nesinorėtų tiesmuko sprendinio – ar kalbėtume apie Lukiškes Vilniuje, ar apie bet kokią kitą vietą Lietuvoje. Neretai paminklas, statomas kokiai nors oficialiai progai paminėti, asmenybei pagerbti iš tiesų visuomenei ima reikšti visiškai kitką, įgyja pravardes ir visai kitas konotacijas. Ir tai galioja ne tik gerokai išgėrusiam Gediminui, bet ir abstrakčiam itin "moderniam" paminklui Rokiškyje, skirtam 500 metų jubiliejui (pastatytam dar 1999 m.). Niekas iš vietos gyventojų jo nevadina oficialiu pavadinimu "Arka" (pats 20 metų pragyvenau Rokiškyje, bet paminklo oficialų pavadinimų teko išsigūglinti), jį  vadina tiesiog kartuvėmis, tad ir 500 metų įamžinimo įprasminimas iš esmės pakinta.

Ne itin vykęs Vytis greitai gali tapti arkliu, kumele, kuinu, o raitelis... Tenka eilinį kartą konstatuoti, kad nei atrinktas variantas – kalvelė, nei Vytis toks, koks buvo pateiktas visuomenei, nei kiti dalyvavę projektai nebuvo vykę. Kita vertus, gal čia per daug rūpintojėliškos prigimties – juk ieškojimai, kas turi atsirasti Lukiškių aikštėje, vyksta nuo neatmenamų laikų. Gal priimant sprendimus reikėtų mažiau svarstymų ir komisijų, bet daugiau Vyčio savybių. Tik ar yra pas mus prielaidų pasikliauti vien veržlumo instinktu? Gali būti, kad apklausą dėl Lukiškių aikštės ateities laimėjęs bunkeris neblogai atspindi ir mūsų visuomenės būklę.