Raseiniai – patirtoji ateitis

Manau, kad Christopheris Alexanderis yra žmogus, kuris apie žmogaus gyvenamąją aplinką yra rašęs geriausiai, kartu su kolegomis sugebėjo ją aprėpti išsamiausiai, bet vis tiek itin paprastai ir aiškiai. Jo veikalai "The Pattern language" ar "Timeless way of the building" primena savotišką architektūros (plačiausia šios sąvokos prasme) šventraštį: daugelis teiginių yra antropologiški, tai yra ne tik universalūs ir tinkantys visiems laikams, bet ir aiškiai patikrinti praėjusių laikų. Ir tai, be jokios abejonės, nėra išversta į lietuvių kalbą. Na, bent jau kiek aš žinau. Užtat yra išverstas Richardas Florida.

Taigi, Ch.Alexanderį nagrinėjau ilgai ir gana išsamiai, matyt, jis ir suformavo savotišką intuityvų sprendimą – iš Kauno su visa šeima, lyg ir apsirūpinus darbu, turint nuosavą būstą, persikelti į nedidelį Lietuvos miestą. Juk šiuo metu įprasta pasirinkti atvirkštinę kryptį. Priimant sprendimą, apie Ch.Alexanderio mintis ir jo "patternus" – modulius – pernelyg negalvojau, bet dabar jau kirba jo išsakyta mintis, kad visavertiškai individui dalyvauti socialiniame vyksme nėra įmanoma didesnėse nei 10 tūkst. gyventojų turinčiose gyvenvietėse. Panašiai tiek šiuo metu ir gyvena Raseinių mieste, nuo Kauno nutolusiame per 80 km.

Tad ganėtinai žvarbų šių metų vasarį, dviem vidutinio dydžio "Toyotos" reisais persivežę visą savo mantą, kurią daugiausiai sudarė knygos, atsidūrėme mieste, iš pirmo žvilgsnio tikrai niekuo neypatingame. Na, galima sakyti, kad visos vietos ir miestai ypatingi, nes juose gyveno skirtingi žmonės ir vyko reikšmingesni ar mažiau svarbūs įvykiai ir dėl to mes visi esame unikalūs. Bet realybė yra tokia, kad, globaliai žiūrint, viskas visur yra panašu, o tas panašumas – dorybė. Juk viduramžių monastiniai centrai, iš esmės ir pagimdę europietišką civilizaciją, buvo savo struktūra itin panašūs, o skirtumai radosi ne dėl žmogaus veiksnio, bet dėl aplinkos, natūros. Tačiau monastinis gyvenimo būdas kartu yra ir paskutinis civilizacijai būdingas gyvensenos modelis, kai kultūra ir religija yra visiškai integrali žmogaus gyvenimo dalis. Vėliau žmonės suks stratifikacijos keliu, kai kultūrą ir religiją vartosime kaip priedą ar papuošalą.

Kita vertus, paguodai, Norbertas Vėlius yra sakęs, kad etninė kultūra, net ir struktūriniame funkcionalizme, kai viskas tvarkingai sudėliota į atskiras dėžutes, vis tiek mus veikia ir reiškiasi per mūsų bendravimo įpročius, verslo kultūrą, popkultūrą ir apskritai – visą mūsų gyvenseną. Ir, pasak N.Vėliaus, kai mes leidžiame savo prigimtinei kultūrai veikti, jos negniaužiame – mes turime gerus pasiekimus visose savo veiklos srityse, bet kai mes ją mindome, ja bjaurimės ir niekiname, tada ir kitos mūsų gyvenimo sferos griūva kaip kortų namelis. Patys spręskite, kokia yra šiuolaikinės Lietuvos situacija, tačiau džiugina vienas faktas, kuriuo tikiu, nes tikiu N.Vėliumi: mūsų kultūra yra ir neišnyksta, nors galbūt ir tūno giliai pasislėpusi po įvairia traumine patirtimi ir iš to kylančiais kolektyviniais bei individualiais kompleksais.

Tad Raseiniai – kaip galbūt ir daugelis panašios struktūros miestų ir miestukų man yra savotiškas fenomenas, kur galima suprasti tą kultūrinį pagrindą geriau nei dideliu judėjimu ir kaita užimtuose Lietuvos didmiesčiuose kaip Vilnius, Kaunas ar Klaipėda. Kita vertus, niekada nereikia tikėtis, kad lobis bus padėtas gerai matomoje vietoje. Ne, jis greičiausiai bus užkastas sunkiai prieinamoje ir dar sunkiau randamoje vietoje, kuriai surasti naudojamas žemėlapis kiek išblukęs, vietomis išplyšęs ir šiaip jau dviprasmiškas. Bet svarbiausia, kad lobiu tikime, nors ne – veikiau apie jį žinome.

Kartais, bent man taip atrodo, Raseiniai tarsi nori gyventi "miesto" ritmu: nuolatos būti užsiėmę, neturėti laiko, galbūt ir urbanistinį audinį papildyti išimtinai "miestiškais" atributais kaip, pavyzdžiui, gausybė renginių ar betonuotas naujai rekonstruotos aikštės paviršius. Na, kad būtų ką veikti. Kad išvengtų žiniasklaidoje linksniuojamo regionų atsilikimo nuo Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos. Bet juk tokias trumparegiškas nuotaikas pakursto pseudoautoritetai, savo kalbose ir tekstuose atvirai raginantys iš viso atsisakyti investicijų į rajonų centrų infrastruktūrą, mat neva tai neperspektyvu, neva pasaulinė tendencija byloja apie masinį kėlimąsi į didmiesčius.

Raseiniuose žmonės iki dabar savo sklypuose sodina daržus. Tam tikra prasme, mes į tai žiūrime kaip į atsilikimą ir kaimietiškumą, bet kažkam, į ką mes ir lygiuojamės, tai yra ateitis.

Bet civilizacijų istorija byloja, kad brandžiausias kokios nors epochos ar reiškinio taškas, tuo pat metu yra arčiausia vieta, kurioje galima aiškiai jausti esamos epochos sunykimą, net jei aiškiai apčiuopiami ženklai to dar ir nerodo. O neretai bet kokio reiškinio pradžioje jau iškart ir užčiuopiamas jo trumpalaikiškumas, laikinumas. Masinė urbanizacija vakarų pasaulyje tapo norma XX a. pirmoje pusėje ir neatsitiktinai jai iš karto imtos ieškoti pagerinimo arba ateities, t.y. kas bus po jos, galimybės.

Frankas Lloydas Wrightas žavėjosi industrializacija, bet į ją žvelgė kaip į priemonę, o ne kaip gyvenseną lemiantį veiksnį. Todėl šis, sakyčiau, genialus architektas siūlė – parafrazuoju – naudoti patikrintą gyvensenos modelį, kuris pagrįstas tradicine šeimos ūkių sistema, kurį palaikytų naujausios technologijos. Kitaip sakant, F.L.Wrightas savo utopijoje siūlė visą JAV užstatyti savotiškais Raseiniais, Rokiškiu ar Pakruoju.

F.L.Wrightas aktyviausiai dirbo antrosios pramonės revoliucijos įkarštyje, tačiau tuometinėje JAV jau buvo įsigalėjęs ir finansinis kapitalizmas, kuris išpranašavo trečiąją, jau informacija grįstą, pramonės revoliuciją. Todėl jis matė greito gyvenimo tempo (angl. fast forward) keliamas grėsmes. Ir jo urbanistika, kaip ir nesenstančios Ch.Alexanderio idėjos, kalba apie visuomenę ir jos sukurtą aplinką, kuri būtų patogi, bet drauge paremta tradicija, kuri daugiausia remiasi galimybe būti arti natūros ir agrokultūros. Iš esmės, F.L.Wrightas mus nori nukelti ten, kur viskas priešinga šiuolaikiniam multikultūriškam megapoliui – į eopolį, miesto priešaušrį, kai miesto pradas yra visiškai suliejamas su kaimiškuoju pradu.

Atrodo, kad šis vizionieriškas F.L.Wrighto požiūris galbūt kitaip, gal ir nevisai tiesiogiai, tačiau taps realybe. Miesto ūkininkavimo projektai už didelius pinigus jau vykdomi tokiuose pažangiuose pasaulio miestuose kaip Melburnas ar Berlynas. Jie taip pat pradėti Detroite, kur sprendžiama daug socialinių problemų. Tačiau Raseiniuose, kaip ir daugelyje kitų tokio ar panašaus dydžio miestų Lietuvoje, kur gausu individualių namų, žmonės iki dabar savo sklypuose sodina daržus. Tam tikra prasme, mes į tai žiūrime kaip į atsilikimą ir kaimietiškumą, bet kažkam, į ką mes ir lygiuojamės, tai yra ateitis. Paradoksalu, ar ne? O kur dar ketvirtosios pramonės revoliucijos keliami iššūkiai, kai skaitmeninės staklės automatiškai, prižiūrint vos keliems specialistams, gamins įvairiausią produkciją! Ar tada bus būtinybė gyventi susispaudus mieste? O gal erdvė taps brangia preke. Juk net ir megapolio apologetas R.Florida viešai prisipažino klydęs dėl savo idėjų.

Taigi, dviem vidutinio dydžio "Toyotos" reisais atvykome gyventi į Raseinius – Maironio ir Marcelijaus Martinaičio, Apsireiškusios Dievo Motinos Šiluvoje (oficialiai) ir Ugioniuose (neoficialiai) kraštą. Vietą, kur laikas kartais būna tarsi sustojęs, kur gali vakare eidamas į parduotuvę pakeliui nesutikti nė vieno žmogaus. Į vietą, kur it kokioje kirmgraužoje gali jaustis vienu metu esantis netolimoje praeityje ir ateityje. Galbūt to ir trūksta – šias dvi abstrakčias sąvokas sujungti dabartyje, kad jos įgautų materialią formą.

Galiausiai, kalbant apie Raseinius, nesinori kalbėti apie daiktus ir žemiškus įvykius, pasiūlyti atvažiuoti pamatyti ką nors išskirtinio. Geriau tiesiog atvažiuoti. Kaip ir teksto epigrafe, norisi grįžti prie mistiko, viduramžių filosofo Mokytojo Eckharto pastebėjimų, kur jis daiktiškumą (ir kūniškumą), daugybingumą ir laikinumą dėl nuolatinės kaitos ir judėjimo laiko žmogiškosiomis savybėmis trukdančiomis suprasti amžinybės esmę ir gyventi jos garantuotoje visiškoje pilnatvėje su Dievu. O juk Raseinių rajonas, kaip ir užsiminta, su Dievu ir religija, savotiška mistika – kaip ir visa Lietuva – bendro turi labai daug. Bet apie rajoną ir visa tai, kas už miesto, – kitą kartą. Galbūt.



NAUJAUSI KOMENTARAI

gražina

gražina portretas
ačiū už straipsnį
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Karabaso rapsodija
    Karabaso rapsodija

    Sako, kažkur Vakarų Lietuvoje vilkai ėmė pjauti ūkininkų šunis. Didelė bėda ir baimės daug, gerai dar, kad po mūsų miškus klaidžiojęs nelegalus lokys užmigo ir jau kurį laiką niekas jo pėdsakų ar net šmėklos nefiksuoja, ...

    5
  • Virtualus linčo teismas
    Virtualus linčo teismas

    Dar nespėjęs apšilti kojų naujasis švietimo ministras susidūrė su nepagražinta švietimo bendruomenės realybe. Vos švenčių proga ir taktiniais sumetimais ministerijos apsiaustį nutraukė oresnių darbo sąlygų reikalaujant...

    3
  • Naujieji Rusijos ginklai, dėl kurių iš tikrųjų turėtume nerimaut
    Naujieji Rusijos ginklai, dėl kurių iš tikrųjų turėtume nerimaut

    Iš Rusijos sklinda apsčiai bauginamų žinių apie karinius pasiekimus. Viena jų – apie „Poseidon“, didžiulę branduolinę torpedą arba droną. Rusija noriai skleidžia informaciją apie šio aparato veikimo atstumą ir gali...

    7
  • Kietasis nusileidimas
    Kietasis nusileidimas

    Iki ašarų miela Senoji Europa. Su Akropoliu, Pizos ir Eifelio bokštais, Brandenburgo vartais, Šv. Šeimynos bažnyčia ir Vavelio katedra, Gedimino pilimi. Ir be Big Beno. ...

    3
  • Penki išbandymai verslui 2019 metais
    Penki išbandymai verslui 2019 metais

    Prasidėję 2019-ieji žymi naują pasiekimą mūsų nepriklausomos šalies istorijoje – dar niekada ekonominė plėtra nesitęsė tiek ilgai. Tai gera žinia ir šalies gyventojams, ir verslui. Siekiant pratęsti ekonominės sėkmės istorij...

  • Dekoruoto patriotizmo monopolis
    Dekoruoto patriotizmo monopolis

    Šalyje yra daug "specialistų", kurie gali akimirksniu identifikuoti: šitas – tylintis tautos priešas, o va, anas su plakatu ir megafonu – patriotas. Dažniausiai tokie virtuvės sociologai mėgsta vienais apatiniais ...

    20
  • Melo kojos
    Melo kojos

    Paskatinimą visuomet elgtis sąžiningai prisimenu kaip vieną pirmųjų sąmonėn įstrigusių dalykų. Iš pradžių tiesos sakymo svarbą galvon kalė artimieji, paskui pasisekė turėti mokytoją, kurios apgaudinėti nesinorėjo taip stipriai, kad s...

    8
  • Karių tauta!
    Karių tauta!

    Vienas austrų poetas, atvažiuodavęs pas mus antrosios nepriklausomybės apyaušriu, matydavo gatvėse besiskeryčiojančius vadinamuosius marozus. Nesistebėdavo, sakydavo: o, lietuviai, karių tauta! Karių tauta skeryčiojasi toliau, ypač interneto...

    25
  • Žemės kalbos žodynas
    Žemės kalbos žodynas

    Norite į Rojų? O gal į žemiškesnius Londoną, Berlyną, Veneciją ar Jeruzalę? Nei skrydžio bilietų, nei atostogų neprireiks – užteks ir vieno savaitgalio, kad aplankytumėte šmaikščiai pavadintas Lietuvos vietoves. Visa &s...

  • Trečią kartą ant to paties grėblio
    Trečią kartą ant to paties grėblio

    Pastaruoju metu akivaizdžiai matyti suaktyvėjęs verslo ir vyriausybės noras atverti kelius eksportui į Kinijos rinką. Ir tai suprantama, nes turbūt visiems žinoma aksioma, kad stiprios šalies ekonomikos pagrindas – tvarus, ne žaliavų, ta...

    4
Daugiau straipsnių