Dar ir keletas datų, reikšmingų šiuolaikiniam gyvenimui, čion įsiterpia. Štai balandžio 12 d. – Tarptautinė aviacijos ir kosmonautikos diena, pažyminti tikrai svarbų įvykį žmonijos istorijoje – pirmąjį žmogaus skrydį į kosminę erdvę. 1961–ųjų metų balandžio 12 d. Jurijus Gagarinas, raketa išsviestas, apskriejo Žemės rutulį. Kelionė tetruko 1 valandą ir 48 minutes. Tikrai labai drąsaus žmogaus būta: tame „Vostok” erdvėlaivyje kosmonautas vos ne vos gali išsitekti, ir tik nedidelio ūgio. Nepalyginti su dabar orbitoje skriejančiomis kosminėmis laboratorijomis.

Techninis progresas mūsų laikais eina į priekį septynmyliais žingsniais. Jau japonai planuoja pakartoti amerikiečių skrydį į Mėnulį, o patys amerikiečiai skaičiuoja, kiek laiko truktų pasiekti Marsą ir galutinai įsitikinti, ar kaimyninėje planetoje būta gyvybės užuomazgų. Štai tokie pasiekimai per viso labo vienos kartos gyvenimą!

Lietuvos etnokosmologijos muziejuje veikia įdomi kosmonautikos paroda, parengta kartu su Ukrainos S. Koroliovo muziejumi. Joje nemažai autentiškų daiktų, naudotų kosminių skrydžių metu. O štai Europos kosminės erdvės agentūroje, įsikūrusioje Nordvike, Olandijoje, įvairiose mokslo programose jau darbuojasi visas būrelis mūsų jaunųjų mokslininkų.

Dar verta priminti, kad balandžio 15-osios lapelyje įrašyta Kultūros diena. Lietuvoje šiemet ji bus pažymima jau dešimtą kartą, tačiau apskritai jos istorija netrumpa ir įdomi. Pradžia buvo tokia: 1935 metais Jungtinės Amerikos Valstijos ir dauguma Centrinės bei Pietų Amerikos valstybių balandžio 15-ąją pasirašė paktą, karo atveju saugantį kultūros vertybes. Tuo buvo aiškiai pasakyta, kad kariaujančios pusės turėtų žinoti, jog istorija kultūros naikinimo niekam neatleis... Paktas buvo pasirašytas Vašingtone, labai iškilmingoje aplinkoje. Prezidentas Theodore`as Rooseveltas kreipėsi ir į kitas pasaulio šalis, kviesdamas pasekti Amerikos valstybių pavyzdžiu. Jo žodžiais, „šios sutarties esmėje glūdi kur kas didesnė dvasinė reikšmė, negu tai matyti iš paties sutarties teksto. Pagrindinė doktrina – tai kontinentinė atsakomybė ir solidarumas, tokie svarbūs dabarčiai ir ateičiai. O ši iniciatyva bus didis Amerikos nuopelnas civilizacijai“. Aktualūs šie žodžiai ir šiandien...

Dar verta priminti, kad balandžio 15-osios lapelyje įrašyta Kultūros diena.

Žmogiškojo genijaus kūrybą saugančio dokumento idėją iškėlė dailininkas, keliautojas, archeologas, mąstytojas ir visuomenės veikėjas Nikolajus Rerichas (1874–1947). Paktas dažnai ir vadinamas jo vardu. Sakoma, kad tai pats humaniškiausias XX a., atnešusio baisiausius sugriovimus ir praradimus per visą žmonijos istoriją, dokumentas. Jo leitmotyvas toks: „Per kultūrą į taiką.“

Reikėjo milžiniškų pastangų, tiesiog titaniškos veiklos, kad politikai suvoktų tokių principų įgyvendinimo reikšmę. Įtikinėjant ir tariantis dėl kultūros paveldo apsaugos dažnai buvo atsigręžiama į Raudonojo Kryžiaus patirtį. Keista, bet kuriant ir šią aukščiausios humanizmo prabos organizaciją netruko skeptikų. Raudonasis Kryžius gelbsti žmogaus gyvybę, N. Rericho paktas – žmogaus kūrybą, jo dvasią.

Dailininkas manė, kad kultūros paminklą karo metu, be kitų priemonių, galėtų apsaugoti ir iškelta Taikos vėliava. Išrinko jai labai apibendrintą simbolį, sutinkamą bene visose epochose, visose pasaulio kultūrose bei religijose. Tai – raudonas apskritimas baltame fone su trimis įpieštais tos pačios spalvos rutuliukas. Ženklas tikrai turi ne vieną prasmę, įtvirtinančią tris amžinąsias žmonijos vertybes arba tris svarbiausias kategorijas: mokslą, religiją, kultūrą, arba meilę, grožį, išmintį, arba Švenčiausiąją Trejybę amžinybės rate, arba praeitį, dabartį, ateitį.

Tarpukariu ir Europoje kaskart radosi vis daugiau pakto šalininkų, – vykdavo konferencijos, steigėsi įvairių šalių komitetai, visuomeninės N. Rericho draugijos. 1936-ųjų metų lapkrityje Lietuvos N. Rericho draugija kreipėsi į Užsienio reikalų ministeriją su memorandumu, kuriame buvo siūloma ratifikuoti Kultūros vertybių apsaugos paktą Baltijos šalyse. Išties, blaškomos politikos skersvėjų, kryžkelėje tarp didžiųjų agresyviai nusiteikusių valstybių, Baltijos šalys turėjo pasirūpinti savo kultūros, kurtos tūkstantmečiais, likimu. Geopolitinė padėtis vertė tai daryti neatidėliotinai. Memorandumą pasirašė 70 iškilių Lietuvos mokslo, meno ir visuomenės žmonių. Tačiau Europoje tuo metu suvešėjusioms militaristinėms galioms nebuvo galima net užsiminti apie kažkokią kultūros paveldo apsaugą. Politikų demagogija numarino tuokart Rericho pakto ratifikaciją.

Bet idėja nepražuvo: suskaičiavus milžiniškus kultūros nuostolius Antrojo pasaulinio karo metais, 1954-aisiais buvo priimta Hagos konvencija, įpareigojanti gerbti ir saugoti ginkluoto konflikto metu kultūros vertybes, esančias tiek savo, tiek ir priešo teritorijoje; draudžianti kilnojamas ir nekilnojamas kultūros vertybes išvežti iš okupuotos teritorijos. Asmenys, pažeidę arba įsakę pažeisti konvenciją, turi būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn. Hagos konvenciją, kuri yra tiesioginė Rericho pakto tąsa, ratifikavo dauguma pasaulio šalių, taip pat ir Lietuva. Deja, toli gražu ne visos šalys laikosi susitarimo, o ką jau kalbėti apie Talibaną, piktybiškai naikinantį tūkstantmečių kultūros paveldą.

Dėmesio kultūrai nebūna per daug... Todėl Lietuvos Respublikos Seimas ir nusprendė į minėtinų dienų sąrašą nuo 2007-ųjų įtraukti Kultūros dieną. Kad tai – Rericho idėja, primena balandžio 15-oji. Labai tinkanti diena aptarti esmines kultūros vyksmo ir sklaidos problemas Lietuvoje, numatyti kelius jos plėtrai, konsoliduojančiai visuomenę, stiprinančiai ir visą valstybės rūmą. Kultūros diena – puiki dingstis įvairioms, visuomenėje randančioms atgarsį akcijoms. Juolab kad pavasaris, naujų darbų pradžia... O Nacionaliniams dailės muziejuje, Vilniaus Chodkevičių rūmuose dar tebeveikia N. Rericho ir jo sūnaus Svetoslavo darbų paroda, atvežta iš Rygos.