Šis žmogus nebuvo kokia nors skandalinga būtybė, skelbianti utopines idėjas apie tobulos visuomenės sukūrimą. Kaip ir dera žurnalistui bei kronikininkui, T.Wolfe‘as buvo ramus stebėtojas, tarsi šaltu kameros žvilgsniu fiksavęs ir analizavęs socialinius bei istorinius procesus. T.Wolfe‘as yra vienas svarbiausių vadinamosios naujosios žurnalistikos (angl. New journalism) stilistikos, susiformavusios XX a. 7–8 dešimtmečiuose, atstovų.

"Naujosios žurnalistikos" srovė savotiškai metė iššūkį tradicinei žiniasklaidai, bandydama maišyti grožinės literatūros elementus su tradiciniu reportažu. Šiuo stiliumi rašantys autoriai ne tik siekė šaltai ir objektyviai pateikti faktus bei informuoti skaitytoją apie įvykį, bet ir, pasinaudodami literatūriniais metodais, perteikti tam tikro įvykio ar proceso aurą bei reikšmingumą.

Dar vienas svarbus "naujosios žurnalistikos" bruožas – autoriaus "aš" akcentavimas ir kišimas į pasakojamą istoriją, siekiant geriau perteikti įvykio sukeltas emocijas iš paties jo dalyvio perspektyvos.

Dėl pastarojo akcento galima nemažai ginčytis, mat iki mūsų dienų yra priimta, jog geras reporteris neturėtų "kišti" savęs į straipsnį ar reportažą, o būtų tarsi kamera ar fotoaparatas, t. y. nematomas. Savojo "aš" brukimas į tekstą, radijo ar TV laidą dažniausiai verčia skaitytoją, klausytoją, žiūrovą abejoti žurnalisto profesionalumu ir tikrai nesukelia gyvesnio konkretaus nutikimo pojūčio.

Galima kelti prielaidą, jog "naujoji žurnalistika" yra tam tikras dokumentikos bei memuarų subžanras. Žymesni šios srovės pavyzdžiai – Trumano Capote‘s (1924–1984) "Šaltakraujiškai" ("In Cold Blood", 1966) bei Hunterio S.Thomsono (1937–2005) "Baimė ir neapykanta Las Vegase" ("Fear and Loathing in Las Vegas", 1972).

Bene pats svarbiausias ir žymiausias T.Wolfe‘o darbas, parašytas šiuo stiliumi, – "Rūgštimi įkrauto gėrimo testas" ("The Electric Kool-Aid Acid Test", 1968). Šioje knygoje dešiniųjų pažiūrų prabangius kostiumus mėgęs žurnalistas T.Wolfe‘as, rašydamas pirmuoju asmeniu, siekia tarsi šaltu chirurgo skalpeliu perskrosti vadinamąją XX. a. 7-ojo dešimtmečio kontrkultūrą ir lyg pro mikroskopą pažvelgti į jos vidų.

"Rūgštimi įkrauto gėrimo teste" pasakojama apie rašytoją ir žinomą plevėsą Kennethą Eltoną Kesey (1935–2001), žymiojo romano "Skrydis virš gegutės lizdo" ("One Flew Over the Cockoo‘s Nest", 1962) autorių.

K.Kesey istorijoje įsiamžino ne tik savo literatūriniais pasiekimais, bet ir išdaigomis su haliucinogenu LSD. T.Wolfe‘o darbe gyvai pateikiamos K.Kesey ir jo bičiulių gvardijos, pasivadinusios "Linksmaisiais išdaigininkais" ("Merry Pranksters"), kelionės senu mokykliniu autobusu (jis vadintas "Further", kas reiškia ir "toliau" ar "giliau") po JAV, propaguojant LSD "išganymą" nuo tariamo šiuolaikinės vartotojiškos visuomenės amoralumo.

Knygoje aprašomi vadinamieji "Rūgšties testai" – vakarėliai, kuriuose visi dalyviai vartodavo LSD, "Linksmųjų išdaigininkų" susitikimas su tamsiąja agresyviąja savo versija – baikerių gauja "Pragaro angelai" ("Hells Angels") bei žymia roko grupe "The Grateful Dead", taip pat K.Kesey kelionė į Meksiką ir jo areštas.

Pats K.Kesey šiame darbe tapomas mesijo ir išganytojo amplua (ne tiek dėl T.Wolfe‘o simpatijų jam, kiek dėl asmeninių K.Kesey savybių – jo charizmos, gebėjimo gražbyliauti ir pritraukti klausytojus bei pasekėjus). Galima konstatuoti, jog "Rūgštimi įkrauto gėrimo testas" – unikalus tam tikros konkrečios epochos, idėjų ir asmenybių, nejučia, bet ypač giliai pakeitusių visą Vakarų pasaulį, žurnalistinis portretas. Arba, kaip madinga sakyti pastaruoju metu, – "visos kartos portretas" (kad ir ką tai reikštų).

XX a. 9-ojo dešimtmečio antroje pusėje T.Wolfe‘as iš drumzlinų "naujosios žurnalistikos" vidaus vandenų sėkmingai išplaukė į tolimas grožinės literatūros jūras. Iš viso jis parašė keturis romanus, iš kurių pats svarbiausias – pirmasis, 1987 m. pasirodęs satyrinis kūrinys "Tuštybių laužas" ("The Bonfire of the Vanities"). Kritikų pripažinimo bei skaitytojų populiarumo sulaukęs romanas analizuoja ambicijų, rasizmo, socialinių klasių priešpriešos ir godumo temas. Šis darbas yra ir įstabus vadinamosios yuppie‘ų epochos įamžinimas grožinėje literatūroje.

"Yuppie" terminas dažnai buvo vartotas XX a. 9-ame dešimtmetyje, siekiant apibūdinti jaunus, sparčiai karjeros laiptais kylančius ir turtėjančius didmiesčio žmones. JAV popkultūroje šis Ronaldo Reagano (1911–2004) valdymo ir ekonominio kilimo piko laikotarpis dažnai piešiamas ganėtinai niūriomis spalvomis, esą tai buvo epocha, kai klestėjo godumas, materializmas, vartotojiškumas, o pagrindiniai žmonių egzistenciniai tikslai tebuvo – kuo daugiau pinigų, valdžios, galios, sekso ir narkotikų. Ne išimtis ir "Tuštybių laužas", kuriame pasakojama Shermano McCoy‘aus istorija.

Wall Streeto visatos valdovu prisistatantis veikėjas turi viską: 3 mln. dolerių vertės apartamentus Parko Aveniu (Niujorke), prabangią žmoną ir dar prabangesnę meilužę. Tačiau viskas ima ristis velniop, kai pastaroji netyčia gatvėje automobiliu partrenkia juodaodį, o situaciją dar labiau sujaukia žurnalisto Peterio Fallow, siekiančio iš šios istorijos išpūsti sensaciją, veikla.

Beje, įdomi detalė, jog T.Wolfe‘as – ne vienintelis literatūros atstovas tokia pavarde. Kadaise gyveno dar ir Thomasas Claytonas Wolfe‘as (1900–1938), poetas, romano "Žvelk, angele, į savo būstą" ("Look Homeward, Angel", 1929) autorius. Jie – ne giminės, tik bendrapavardžiai.