Ten iškilmingai buvo paskelbtos pirmosios dešimt sąvado vertybių, įvardyti jų saugotojai, suteikiant jiems atitinkamus sertifikatus.

Tuo pradėta tautos kultūros lobyno peržiūra, atrenkant didžiausias vertybes. Kad ir patys žinotume, ką išskirtinio turime, kad ir kitiems būtų pamatoma. Taigi, tarsi į kraičio skrynią ar kuparą bus vis kraunamos tautos dvasinės vertybės – kas gražiausia, kas įdomiausia, kas gyvybingiausia ateičiai… Tai valstybinės reikšmės veikla, nes naudojant šias vertybes švietime ir kultūros raiškoje, ugdoma tautinė tapatybė, taigi lietuvybė ir pilietiškumas…

Žinia, tarptautinė kultūros UNESCO organizacija turi sudarytą ir nuolat papildomą pasaulinį nematerialaus paveldo šedevrų sąrašą. Jame, beje, įrašytos lietuvių sutartinės, kryždirbystės tradicija ir bendros su Baltijos šalimis Dainų šventės. Tačiau Lietuvos valstybė, dar 2004 m. ratifikavusi UNESCO Nematerialaus kultūros paveldo apsaugos konvenciją, įsipareigojo uoliai saugoti savąjį paveldą kaip itin svarbų tautos, bendruomenės, šeimos, asmens tapatybės dėmenį ir sukurti visuomenei reikšmingo šio paveldo sąvadą, užtikrinantį vertybių nustatymą, apsaugą, tęstinumą ir sklaidą. Šis darbas – tai Kultūros ministerijos ir Lietuvos nacionalinio kultūros centro rūpestis.  Atranka buvo pavesta Sąvado komisijai, pirmininkaujant etnologei ir kraštotyrininkei Irenai Seliukaitei. O paraiškas teikia ar talkina jas sudarant įvairios kultūros, mokslo ir studijų institucijos, taip pat savivaldybės, nevyriausybinės organizacijos, miestelių ir kaimų bendruomenės.

O kaip minėtoje konvencijoje apibrėžiami saugotini nematerialaus kultūros paveldo objektai? Gana plačiai: ten pasakyta, kad šis paveldas – tai ilgainiui nusistovėjusi veikla, vaizdai, išraiškos formos, žinios, įgūdžiai, priemonės, objektai, žmogaus veiklos produktai ir su jais susijusios kultūros erdvės, kuriuos bendruomenės, grupės pripažįsta savo kultūros paveldo dalimi. Šį dvasinį turtą, perduodamą iš kartos į kartą, bendruomenės nuolat atkuria, reaguodamos į aplinką, į sąveiką  su gamta ir savo istorija; ir tai teikia joms tapatybės ir tęstinumo pojūtį, skatina pagarbą kultūrų įvairovei ir žmogaus kūrybingumui.

Rotušės salėje tą vakarą nebuvo atlikėjų ir žiūrovų atskirai. Eilė po eilės pakildavo iš savo vietų ir ant sceninės pakylos primindavo kitiems etnokultūros globėjams savo išpuoselėtą tradiciją ar kultūros reiškinį. Dar ir ekrane parodydami, kaip tai vyksta savoje aplinkoje. Tad ir man dabar maga suminėti  tas pirmąsias  dešimt jau sertifikatais pažymėtas mūsų kultūros vertybes…

Pirmoji jų perteikiama su mamos pienu: tai lopšinės, kūdikio migdymai ir jo žaidinimai. Šią švelniausią ir jautriausią mūsų tradiciją pristatė Lietuvos nacionalinio kultūros centro Folkloro poskyrio vadovė Jūratė Šemetaitė ir etninės kultūros ugdytoja Daiva Bradauskienė su šeima. Dar viena gili giliausia lietuviškos šeimos tradicija yra Kūčios. Juk susėsti prie bendro šventosios vakarienės stalo parvyksta šeimynykščiai iš tolimiausių pasaulio kampelių. Tai – laukiamiausia mūsų kalendorinė šventė.  Savo patirtimis pasidalijo šios paraiškos rengėja tradicinių papročių žinovė Nijolė Marcinkevičienė su savo šeima.

Bendruomeninę  tradiciją lankyti kaimo kryžius su maldomis bei giesmėmis prieš Šeštines pristatė Bliuviškių kaimo bendruomenė, Griškabūdžio parapijos žmonės. Nuo senų senovės prieš artėjančius žemės ūkio darbus būdavo prašoma jiems palaimos: palankaus oro, globos gyvuliams, gero derliaus, sveikatos šeimynai ir kryžių statytojams. Ši tradicija gražiai papildo lietuviškosios kryždirbystės reiškinį.

Apeigine eisena savo paraišką pristatė etnografinio ansamblio „Kupkėmis“ nariai su vadove Alma Pustovaitiene. Šis kolektyvas tęsia kupiškėnų vestuvių vaidinimo tradicijas, užsimezgusias dar prieškariu.  Savo spektaklyje, pavadintame „Vesėlios anoj šaly“, atkartoja  krašto vestuvių papročius su  apeiginėmis dainomis, sutartinėmis, verkavimais, palaiminimais, oracijomis.

Kurtuvėnai garsėja žiemos palydų – Užgavėnių – tradicija, puoselėjama šiame bažnytkaimyje nuo seno ir labai stropiai. Atvykę į Rotušę smagūs išdaigininkai persirengėliai sakėsi ryžtingai išvysią žiemą su jos piktomis kliautimis iš Lietuvos.

Apie vienus įspūdingiausių senųjų tautodailės dirbinių – šiaudinius sodus – papasakojo Vilniaus etninės kultūros centro direktorė Milda Ričkutė ir jų pynėja Marija Liugienė. Paukšteliais, saulutėmis išpuošti sodai būdavo kabinami virš vestuvinio stalo, virš kūdikio lopšio, dovanojami naujakuriams linkint darnos namuose. O štai vyriausioji iš atvykusių į rotušę pynėja tarė, kad sode protėvių vėlės ilsinčios, tad  jų pynimas – dvasios ramybei…

Mindūnų kaime Molėtų rajone yra unikalus Ežerinės žvejybos muziejus. Jo rengiamose žiemos žvejybos šventėse galima stebėti senovinį stintelių ir seliavų gaudymo būdą, labai išmoningai per eketes traukiant  tinklą. Tam naudojamos vadinamosios  bobos – tai tokios statinaitės, sukamos su kartimi. Vienintelis to krašto žvejas Albertas Kaminskas temoka jomis naudotis. Na o prie skaniųjų žuvelių tiktų ir gurkšnis ypatingo alaus. Pasirodo, Jūžintuose Rokiškio rajone mokama keptinio alaus pasidaryti, nestipraus ir skanaus. Tai taip pat saugotina prosenoviška tradicija.

Kaimo vakaronėse apie XIX šimtmečio vidurį  jau pasigirsdavo smagaus, gyvo tempo polkos muzika. Atklydęs iš Europos, šis šokis įgavo lietuviškumo spalvų ir daugybę formų bei variantų. Kam gi nėra tekę šokti polką „su ragučiais“?  Folkloro ansamblių „Nalšia“, „Poringė“ ir „Reketukas“ šokėjai ant rotušės pakylos parodė visa lietuviškos polkos žingsnelių įvairovę.  Na o patį reiškinį pristatė jų vadovė Audronė Vakarinienė. Po tų šokių galingai suskambo šilinių dzūkų dainos, kurias atliko gausus visų kartų Žiūrų ansamblis. O juk šiame kaime ant  vaizdingo Ulos kranto yra mūsų folkorinio sąjūdžio, atvedusio į dainuojančią revoliuciją,  šaknys...

Tarpus tarp paraiškų parodymo užpildė  sutartinių giedotojos „Trys keturiose“ ir karingų vyrų grupė „Ugniavijas“. Malonu, kad  tradicinės kultūros puoselėtojus pasveikino, jiems padėkojo Kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonson. O savo krašto paraiškas į Vilnių atlydėjo Kupiškio meras Dainius Bardauskas, Molėtų meras Stasys Žvinys, Šakių meras Edgaras Pilypaitis, Varėnos meras Algis Kašėta, Šiaulių rajono vicemeras Algis Mačiulis. Tai rodo išskirtinę valdžios pagarbą ir paramą tradicinės kultūros sklaidai, kuri yra būtina tautinei tapatybei ugdyti, taigi stiprinti mūsų valstybės pamatus.

Liberto Klimkos komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.