Daug kur Lietuvoje vyks šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus atlaidai. Šį titulą turi Kauno arkikatedra, bažnyčios Šiaulių, Panevėžio, Molėtų, Ukmergės miestuose; taip pat buvusi Žemaičių vyskupystės centro Varnių katedra, nemažai ir miestelių bažnyčių. Kaimo žmonės taip sako apie dangiškuosius globėjus: „Šventas Petras yra raktininkas, o šventas Paulius – raštininkas; jie abudu dangaus vartus saugo ir dangun įleidžia“.

Todėl šv. Petras liaudiškoje ikonografijoje vaizduojamas su raktu rankoje, šv. Paulius – su knyga. Bažnytiniuose raštuose pasakyta, kad šv. Petras – pirmasis tarp Kristaus apaštalų, Bažnyčios kūrėjas, o šv. Paulius, atsivertęs iš Sauliaus, tapo tautų apaštalu. Labai dažnai judviejų skulptūriniai atvaizdai statomi abipus kaimo bažnytėlės durų arba prie pagrindinio altoriaus.   

Dienos nuo Joninių iki Petrinių vadintos kupolinėmis. Kupolės – tikriausiai bendrinis vaistažolių arba burtams suskintų gėlių puokštės pavadinimas. O gamtoje vis tik jau galima pastebėti tam tikrus pasikeitimus: diena pradėjo trumpėti. Nuo saulėgrįžos šviesioji paros dalis sutrumpėjo net penkiomis minutėmis.

Pasak senovinių vaizdinių, saulutė palieka dangaus kalną, nebeužkopia į jo viršūnę. „Atšokanti“ atgalios, rudeniop. Paskutinį kartą per Petrines ji teka šokdama, pasirėdžiusi margaspalviais rūbais. Bet tą rytmečio stebuklą gali pamatyti tik tyros sąžinės žmonės. Ir ne miegaliai, nes saulė pateka 3 val. ir 45 minutės.

Sakoma, kad po Petrinių gegutė nustoja kukuoti: ar tai pavirstanti vanagėliu, ar tai užspringstanti miežio akuotu. Jei dar tektų vėliau kada išgirsti jos nerimastingą „kuku–kuku” – negeras ženklas: kiti metai būtų nederlingi, sunkūs žmonėms. Pagal senolių pastebėjimus, po Petrinių prasideda lietingesnė vasaros pusė.

Tik volungė užgiedos – ir lyja… Mat volungė troškulį malšina rasa nuo medžių lapų, jai uždrausta gerti iš upelių, nes tingėjo kartu su kitais paukščiais kasti jiems vagas. Todėl nuolat ir prašo Dievo lietaus. To paties nori ir sėjikas, nes jam leista už tinginystę gerti tik nuo akmens. Todėl toks plonas ir gailus jo balselis: „Lyk, lyk!“

Petrinių šventę kaimo žmonės senovėje laikė labai svarbia, tad jau išvakarėse nedirbdavo sunkesnių darbų ir imdavo pasninkauti. Kas to nesilaikys, sakydavo, gali skaudžiai nukentėti. Šventasis Petras į dangų neįsileis arba Perkūnas į namus trenks. Šieno į kupetas nekraudavo, o moterys baltinių nevelėdavo, antraip visokie parazitai namus užpultų.

Štai kokie tie lietuvių liaudiški tikėjimai: juose ir senosios religijos aidai, ir viduramžių krikščioniškieji vaizdiniai. Mokslo kalba – tai vadinama sinkretizmu. Ir mažai Europoje rasime tautų, kurių etninėje kultūroje šis bruožas būtų toks ryškus.