Prasidėjus šventėms į populiarios klasikos koncertus pradės traukti naujokai. Kaip visuomet naujokai, kuriuos tiksliau būtų vadinti proginiais žiūrovais, smarkiai erzins muzikos vartojimo veteranus. Ir atvirkščiai.

Nors kodėl – erzins? Jau erzina. Štai po vienos iš operų premjerų, įvykusių gruodžio pradžioje, socialiniame tinkle atsirado naujokės nusistebėjimas su nuoskaudos ir nedidelio pykčio gaida – kodėl operoje ir dar premjeros vakarą vaikšto žmonės su džinsais ir megztiniais? Juk tai yra nepagarba menui, meno kūrėjams, žiūrovams (pasipuošusiems) ir patiems, skundžiasi melomanė, net nenujausdama, kiek psichologinių paniekos strėlių susmaigstė į jos atvirą nugarą džinsuotieji ir megztiniuotieji.

Juk visa ši laikina šventinė įtampa atsirado tik dėl demokratiškos architektūros, neleidžiančioms išlaikyti paprotinės hierarchijos – vakarinės suknelės ir frakai sėdi parteryje bei ložėse, o džinsai – balkonuose, nes būtent juose numatytos pigios vietos turėtų būti skirtos profesionalams ir patyrusiems akademinės muzikos, operos ir šokio diletantams. Jie į spektaklius ir koncertus eina dažnai, neretas nepraleidžia nė vieno, jiems šie renginiai tapo jei ne profesija, tai bent rūsčiu, nepigiu pomėgiu, kurį tenkinti nebrangūs balkonai yra vienintelė išeitis. Muzikos profesionalai savo kasdienybei specialių drabužių neturi, o juos dėvintieji pastariesiems tampa kančios šaltiniu ir patyčių objektu.

Žmonės, į koncertus einantys tik tam tikromis progomis, daro daugybę irzulį keliančių veiksmų – garsiai šnabžda, tikrina prožektorių šviesą skleidžiančius telefonus, bando atsargiai išvynioti saldainius – bet svarbiausios naujokų nuodėmės yra dvi.

Pirmoji atsirado maždaug 2008-aisiais. Tą kartą, kai pasibaigus dar vienam festivalio koncertui, plodamas atsistojo kažkoks vyras, o paskui jį – ir visa salė, pagalvojau, kad tai vienkartinis incidentas. Smarkiai suklydau. Praėjus šešeriems metams lietuviai atlikėjams stovimas ovacijas kelia menkiausia proga, kuri šio straipsnio kontekste yra vienintelė – veiksmo pabaiga. Mūsų žiūrovams sceninio veiksmo būsena visiškai nesvarbi – ant kojų publika pašoka ir nusilenkiant M.K.Čiurlionio gimnazijos šokio skyriaus auklėtiniams, ir nusileidus paprasto repertuarinio spektaklio uždangai. Ilgai negalėjau suprasti, iš kur pas mus atsirado šis entuziazmas, kol panaudojau paprasčiausią analitinį įrankį – paiešką internete. Rezultatus gavau kategoriškus – mada atsirado Amerikoje. Tenykščiai profesionalai stebėtis stovimomis ovacijomis pradėjo prieš dešimtmetį, o jo priežastį rado kainodaroje: smarkiai pabrangus bilietams, nepatyrusi publika nusprendė, kad mokėdami didelius pinigus jie visuomet gauna nepaprastai kokybišką produktą, kurį reikia papildomai įvertinti ovacijomis. Pateisindami tokio tipo plojimus žiūrovų savihipnozės troškimu, amerikiečiai pažymi, kad Europoje publika lieka sėdėti.

Europiečiai, anot jų, vis dar ploja, švilpia, rėkia, trypia kojomis, bet sėdi. Viena turistė, komentuodama diskusiją apie ovacijas, pasidalijo savo londonietiška patirtimi. Nuėjusi į vieną iš Londono miuziklų, bilietus gavo tik pirmoje eilėje. Pasibaigus spektakliui, ji nedelsiant pašoko ir pradėjo ploti, įsitikinusi, kad taip padarė ir visi už jos nugaros sėdintys žmonės. Savo klaidą suprato, kai buvo grubiai truktelėta už megztinio ir pasodinta atgal – parteryje stovėjo ji viena. Nors ne, dar ir jos draugė.

Koreguodamas niujorkiečių įžvalgas, privalau įvesti korekcijas – sėdi Senoji Europa, o naujoji – stojasi. Žinoma, gali kilti klausimas, kodėl ovacijos yra blogis? Pirma, stovėti nepatogu. Antra, stovint dingsta ūgių lygiava ir žemesni žiūrovai nieko nebemato. Trečia, nebelieka adekvataus pamatyto ar išgirsto kūrinio ir jo atlikimo įvertinimo. Ploja tie, kurie šiaip džiaugiasi kitų žmonių mokėjimu padainuoti ir pagroti.

Plojimai yra ir antroji didžiausia naujokų nuodėmė. Retai vaikščiodami į koncertus, jie nežino, kad atliekami kūriniai turi dalis. Keičiantis dalims, muzikantai padaro mikroskopinę pauzę kaip ženklą, kad "allegro" baigėsi ir tuoj prasidės "adagio". Šios tylos pauzės yra organiškai būtinos, jos yra natūrali viso kūrinio dalis. Tyla tampa kūriniu. Kelios sekundės tylos tampa naujoko košmaru. "Kodėl niekas neploja? – nustemba jis. – Čia susirinko kažkokie stabdžiai, – nusprendžia. – Reikia kažką daryti. Nepatogu prieš muzikantus", – nustebimas virsta panika ir veiksmu. Naujokas pradeda ploti. Jei jų salėje sėdi daugiau nei patyrusių mėgėjų, vienišus pliaukštelėjimus pasigauna kiti atklydėliai ir koncerto organizatoriams telieka melstis, kad konfūzas nevirstų audringais plojimais. Jei atlikėjai mūsiškiai, viską atlaidžiai supras. Na, o nustebusiems gastroliuotojams po koncerto teks paaiškinti, kad mūsų publika nepatyrusi ir laikui bėgant viskas pasikeis. Ir dar labiau nustebinti svečius – kodėl tuomet ta nepatyrusi publika jiems sukėlė ovacijas stovėdama?