Akivaizdu: be istorijos nebūtų mūsų, be mūsų nėra istorijos.

Net ir nesusimąstydami apie savo buvimo padarinius, mes paliekame vienokį ar kitokį pėdsaką. Gamtoje, šeimoje, visuomenėje.

Būdami tik laikini pakeleiviai, suvokdami savo būties nereikšmingumą, vis dėlto esame labai reikalingi ne tik dabarčiai, bet ir ateičiai. Istorija sukūrė mus, o mes kuriame ją.

Kad ir kaip mėgintume ignoruoti praeities kartas, kad ir kaip neigtume šiandieninius procesus ir žmonių elgseną, vis tiek būsime istorijos įkaitai ir jos darbininkai.

Kokį nuostabų gebėjimą turi žmogus – įsiminti ir išsaugoti atmintyje materialinius ir dvasinius reliktus. Jie padeda susivokti: kas mes, iš kur mes ir koks mūsų pašaukimas.

Klaipėdoje šurmuliuoja Europos tautų kultūros šventė, kitą savaitę užsuks Didžiųjų burlaivių regata. Tūkstančiai svečių pamatys mūsų miestą. Mes taip pat išvysime daugybę veidų, pajusime nuotaikų margumyną, kultūrų įvairovę. Burlaiviai savotiškai pieš praeities kontūrus, skatins pažinimo ir estetinius pojūčius. Ir visa tai – istorijos vyksmo komponentas.

Smagu, kad šie grandioziniai renginiai sutapo su Lietuvos vardo pirmojo paminėjimo tūkstantmečiu. Ne tiek svarbios šiandien vardo paminėjimo aplinkybės. Kur kas reikšmingiau, kad ši data dar sykį sustiprina mūsų tautinio identiteto suvokimą. Juk išties mūsų tautos likimas, mūsų valstybės istorija, pasak Tomo Venclovos, yra tikras stebuklas, turįs net ir mitinę dimensiją. Po tiek kataklizmų ir pažeminimų mes išlikome, Lietuvos vardas ir po tūkstančio metų yra svarbus pasaulio žemėlapyje.

Šalia „Meridiano“ burlaivio kyla paminklas Lietuvos vardo tūkstantmečiui. Klaipėdoje bus dar vienas ženklas, bylojantis apie mūsų tautos ir šalies istoriją bei sutvirtinantis prigimtinius šios žemės saitus su Lietuva. Tai – pagarbos ir padėkos simbolis visoms kartoms, puoselėjusioms mūsų Tėvynę.

Šis paminklas bus nebe pirmas Klaipėdos ir Lietuvos neatsiejamumo žymuo. Prieš šešerius metus priešais Muzikinį teatrą atidengtas Klaipėdos krašto prisijungimo prie Lietuvos 80-mečiui skirtas paminklas. Jo pavidalas susilaukė įvairiausių vertinimų. Be abejo, bus diskutuojančių ir dėl Tūkstantmečio paminklo. Tačiau bepostringaujant apie formą, svarbiausia nepamiršti tų paminklų paskirties, jų esminio turinio. Galiausiai visos kalbos kada nors išsenka, o paminklai stovi, gaivindami istorinę atmintį.

Net ir tie vaikiūkščiai, lakstantys ar besivažinėjantys riedlentėmis paminklų papėdėse, bus nesąmoningai veikiami šių mūsų istoriją ženklinančių simbolių. O tai – irgi kūrėjų sėkmė.