Nueinantieji istorijon 2014-ieji metai buvo neeiliniai, ir jei ne viso pasaulio, tai bent Europos istorijoje tikrai. Rusiją valdantis V.Putino režimas pažadino europiečius iš sapno, kurį galima pavadinti „amžinąja taika“.

Sovietų Sąjungos žlugimas, Berlyno sienos griuvimas, demokratinės permainos buvusio komunistinio lagerio šalyse buvo sukūrę  jausmą, kaip dabar paaiškėjo – iliuzinį, kad Senasis žemynas gyvens, vadovaudamasis taisyklėmis, kurias europiečiai sukūrė po žiauriausio žmonijos istorijoje Antrojo pasaulinio karo.

Ryškiausias šių taisyklių įgyvendinimo pavyzdys yra Europos Sąjunga.

Tačiau būtent 2014 metais tapo aišku, kad Europoje sukurtas taisykles pripažįsta ne visi europiečiai. Krymo aneksija ir karas Ukrainoje ištraukė į dienos šviesą dalykus, kurie europiečiams atrodė seniai palaidoti – tai karas kaip vidaus problemų sprendimo būdas ir valstybinių sienų peržiūrėjimas.

Tik šiais metais visiems tapo aišku, kad Rusija buvo sužaidusi gana sėkmingą viešųjų ryšių žaidimą ir pateikusi save pasauliui kaip posovietinę valstybę, kuri ekonomikoje perima privačios nuosavybės ir rinkos santykių pricipus, o politikoje ima vadovautis daugiau mažiau demokratinėmis valdžios sudarymo ir įgyvendinimo taisyklėmis.

Liūdniausia yra tai, kad žaisdama šį viešųjų ryšių žaidimą, Rusija sėkmingai papirkinėjo Europos šalių valdančiąją klasę. Tačiau nebūtina parsiduoti, užtenka tik norėti prekiauti su Rusija, nes tai labai pelningas verslas. Šį norą iliustravo visus šiuos metus matytas verslininkų spaudimas Vokietijos kanclerei Angelai Merkel derėtis su V.Putinu.

Tačiau visi tokie verslo su Rusija pragmatikai turi suvokti, kad V.Putino režimo veiksmai kelia grėsmę Europoje sukurtoms valstybių ir tautų sugyvenimo taisyklėms, kurios yra ne šiaip taisyklės, bet  pagarbos verta vertybių sistema, už kurios atsiradimą per du pasaulinius karus dešimtys milijonų europiečių sumokėjo savo gyvybėmis. Jei dviejų didžiausių priešininkių XX šimtmetyje  – Vokietijos ir Prancūzijos lyderiai sugebėjo po Antrojo pasaulinio karo sėsti ir susitarti dėl kitokio bendravimo, tai negi dabartiniai Europos šalių lyderiai priims V.Putino primetamas taisykles?

Kad šis klausimas nėra tik simbolinis liudija Vengrijos, Čekijos, Slovakijos lyderių šnekos apie palaikymą V.Putinui, todėl šiame kontekste mūsų Prezidentės D.Grybauskaitės pasisakymai apie Rusiją kaip teroristinę valstybę nėra nė kiek per stiprūs. Nepamirškime, ką nori sugriauti V.Putinas – jis nori sugriauti europietišką vertybių sistemą, kurioje svarbiausia vertybė yra žmogaus gyvybė. Kaip žmogaus gyvybę vertina dabartinė Rusijos valdžia puikiai matome rytų Ukrainoje.

Kaip seksis atsibudusiai iš „amžinosios taikos“ sapno Europai, kuri ir sapnuodama negalėjo nematyti, kuo per pastaruosius 15 metų virsta Rusija? Ar europietiškosios vertybės atsilaikys prieš interesus sukti verslą su Rusija? Sotus ir ramus europiečių gyvenimas per pastarąjį pusšimtį metų vertybių reikšmę nustūmė į pakraštį, centre atsidūrė interesai gerai uždirbti ir įdomiai gyventi. Nepamirškime ir tai, kad nuo taip mąstančių europiečių priklauso dabartinių Europos šalių lyderių politinis likimas – rinkėjai gali jų tiesiog neperrinkti. Kaip įtikinti piliečius, kad Rusijos sutramdymas jiems gali kainuoti – gali sumažėti atlyginimai ar net grėsti bedarbystė?

Sunku smerkti žmogų už tai, kad jis nori ramiai bei sočiai gyventi ir nenori aukoti savo gerovės dėl kokių nors geopolitinių dalykų, todėl vilties teikia ne europiečių tikėtinas vertybinis angažuotumas, bet tai, kad sukti verslą su dabartine Rusija europiečiams tampa vis labiau nenaudinga. Rusiją valdančių KGB karininkų ekonominis neraštingumas ir nepagarba verslui privedė šią šalį prie ekonominio žlugimo, todėl šie metai reikšmingi ir kitkuo – jie parodė, kad bet kuris politinis režimas privatų verslą privalo gerbti.