Nereikia būti stipriu geopolitiku ar energetikos ekspertu pastebėti, kad Kremlius pagreitino darbus prie „Nord Stream 2“ plėtros iš karto po agresijos Ukrainoje ir Krymo okupacijos. Dar vienas dujų vamzdynas Baltijos jūros dugnu, sujungiantis Rusija su Vokietija, apeina ne tik Ukrainą, bet ir sudaro alternatyvą dujotiekiams, einantims iš Rusijos per Lenkiją, Slovakiją ir Baltarusiją.

„Gazprom“ stumiamo dujotiekio klausimas intensyviai diskutuojamas Briuselio koridoriuose. Birželio pabaigoje ES Taryba pradėjo ruoštis mandato Europos Komisijai deryboms su Rusija suteikimui. Šiuo metu vyksta diskusijos dėl Europos Komisijos jo apimties, derybinių sričių paketo.

Atkreipkime dėmesį, kad net jeigu Europos Komisijos atstovai bus nuolaidūs Rusijai, pritarimą „Nord Stream 2“ turės dar pareikšti Europos Parlamentas, o jame „Gazprom“ projektas neturi daug šalininkų. Šiame kontekste suprantamas vokiečių ir rusų lobistų triūsas išimti naujo dujotiekio klausimą iš Europos institucijų „apyvartos“, suteikiant jam dvišalių Rusijos - Vokietijos tarpvalstybinių santykių klausimo pobūdį.

Daug politikų tiek Briuselyje, tiek Berlyne siūlo nepolitizuoti „Nord Stream 2“ ir žiūrėti į jį „per ekonominius akinius“. Akcentuojama, kad čia penkių „Gazprom“ partnerių įprastas verslas. Kiekvienas iš jų - prancūzų koncernas „Engle“, austrų OMV, britų-olandų „Shell“, Vokietijos „Uniper“ bei „Wintershall“ - pasiruošę suteikti 950 mln. eurų paskolą, o tai sudarys apie pusę Maskvoje sudaromo biudžeto. „Nord Stream 2“ pradėtų veikti jau 2019 metais.

Tuo pačiu dažniausiai nutylima, kad per abu dujų vamzdynus Baltijos juroje tekėtų apie 80 proc. Europos importuojamų dujų. Taigi visokeriopai būtų pažeista konkurencija Europos Sąjungos vidaus rinkoje, nekalbant jau apie didelį pavojų Ukrainos energetiniam saugumui. Rusija tikrai gautų papildomą galingą instrumentą Ukrainos šantažui, įskaitant energetinę blokadą.

Atskiras klausimas, kurio manipuliuoja „Gazprom“, tai dujų kaina. Rusija iš visų jėgų stengiasi įrodyti, kad jos pasiūlymas yra ir bus pigesnis negu Jungtinių Valstijų skalūninės dujos, gaunamos Europoje per jūros terminalus. Nutylimos didėjančios Norvegijos dujų eksporto galimybės, prie kurių šiuo metu stipriai dirbama Osle ir Varšuvoje. Be to, norvegų dujų koridoriaus į Lenkiją plėtra yra taip pat remiama Danijos Karalystės.

Deja, atsargi yra kitų Skandinavijos šalių nuostata „Nord Stream 2“ atžvilgiu. Suomija ir Švedija griežtai neatsiribojo nuo „Gazprom“ iniciatyvos ir pasiūlė klausimą svarstyti Europos Komisijos lygmenyje, nepaisant to, kad dujotiekis bus tęsiamas per šių šalių išskirtines ekonomines zonas Baltijos jūroje, o jį statant atsiranda ekologinės katastrofos Baltijos jūroje pavojus. Gali būti pažeisti cheminių ginklų arsenalai, kurie guli Baltijos jūros dugne dar nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos.

Kova dėl „Nord Stream 2“ sustabdymo nebus lengva. Ji pareikalaus visų suinteresuotų šalių susitelkimo ir virs tikruoju egzaminu deklaruojamam ES energetiniam solidarumui. Rusijos lobistai nesnaudžia.

Šešių koncernų, kurie realizuoja dujų tranzitą, atstovai nusiuntė laišką Europos Komisijos pirmininkui Jeanui-Claude'ui Junkeriui. Jie prašo netaikyti „Nord Stream 2“ ES teisinės procedūros ir palikti šį projektą Vokietijos ir Rusijos vyriausybių kompetencijai. Kalbama apie Austrijos rinkoje veikiantį „Gas Connect“, Čekijoje besidarbuojantį „Net4Gas“ ir dujų operatorius Vokietijoje – „Fluxys“, „Gascade“, „Gasunie“ ir „Ontras“. Pats J.C.Junckeris akivaizdžiai dvejoja ir pats laikas jam priminti apie būtinybę ginti ne tik korporacijų, bet ir Rytų Europos interesus.

Šiame kontekste lieka paklausti, ką daro Lietuvos diplomatai ir politikai šiuo klausimu? Ar šalia Astravos jėgainės klausimo nelieka pamirštas „Nord Stream 2“ projektas? Problema ne ką mažesnė negu Lukašenkos branduolinė fantazija. Rusija neslepia, jog planuoja dislokuoti Baltijos regione papildomus karinius vienetus, neva saugančius dujotiekį, nors iš tikrųjų šios magistralės apsaugai planuojama skirti karinius dalinius, kurie specializuojasi diversijose bei sabotaže. Ir ne paslaptis, kur Rusijoje eina pinigai gauti iš dujų eksporto – hibridiniams karams bei Kremliaus propagandai finansuoti, taip pat ir nukreiptai prieš Lietuvą.