Sprendimas teikti svarbiausią Nobelio prizą abstrakčiam asmeniui atrodo gana keistai, bet, atsižvelgiant į Šiaurės Korėjos branduolinius kaprizus, ko nors panašaus ir buvo galima tikėtis.

Lygiai tas pats, kalbant ir apie literatūros laureatą. Šiemet vieną garbingiausių literatūros įvertinimų gavo japonų kilmės rašytojas iš Didžiosios Britanijos Kazuo Ishiguro (1954). Nagasakyje gimęs ir nuo penkerių su šeima Didžiojoje Britanijoje gyvenantis japonas K.Ishiguro, kaip ir kiekvienas tikras rašytojas, siekia perteikti universalių žmogaus sielos stygų skambesį. Šiuo tikslu jis dažniausiai rašo arba pasitelkdamas stereotipinės britiškos kultūros prizmę, arba vaizduodamas gimtosios japoniškos ir namais tapusios britiškosios kultūrų sankirtas. Tai tarsi priminimas, jog geras rašytojas turi kurti universaliomis, kuo didesniam žmonių ratui aktualesnėmis temomis, peržengiančiomis kultūrinius, religinius ar socialinius barjerus.

Rašytojui jo atstovaujama kultūra gal ir turėtų būti svarbi, tačiau kūriniui tai – tik apranga, kiautas, fasadas, nes žymiai svarbiau, kas slepiasi po juo. Jeigu po fasadu nėra nieko, tada kūrinys vargu ar itin vertingas. Štai Levo Tolstojaus (1828–1910) "Karas ir taika" tuo ir yra svarbus, jog jo pasakojama istorija gali vykti bet kurioje epochoje ir bet kurioje valstybėje. Veiksmas galėtų vykti net šių laikų Ukrainoje, ir kūrinio esmės tai nepakeistų.

Pastarųjų dvejų metų Nobelio literatūros premijos skyrimai buvo eksperimentiniai ir sukėlė nemažai šurmulio. 2015 m. apdovanota Baltarusijos rašytoja Svetlana Alesijevič (1948) yra labiau žurnalistė ir publicistė nei grožinės literatūros kūrėja, tačiau jos apdovanojimas buvo niekis, palyginti su 2016-ųjų komisijos sprendimu vainikuoti roko legendą Bobą Dylaną (1941). Muzikanto apdovanojimas literatūriniu prizu lyg šlapias skuduras skausmingai tėškė literatūros fariziejams, įsivaizduojantiems, jog tik jie žino, kas yra literatūra, kokia ji turėtų būti ir koks turėtų būti "tikras" rašytojas.

Kilęs pasipiktinimas absoliučiai suvokiamas, bet vargu ar pateisinamas. Šių metų sprendimas apdovanoti K.Ishiguro yra visiškai tradicinis. Šis kūrėjas jau yra palikęs savo pėdsaką grožinėje literatūroje ir jau seniai de facto stovėjo vienoje gretoje su Gabrieliu Garcia Marquezu, Hermannu Hesse, Albertu Camus, Samueliu Beckettu ir kitais didžiaisiais meistrais. Kada K.Ishiguro pasidabins Nobelio trofėjumi, buvo tik laiko klausimas.

Panašiai yra ir su kasmet tarp pretendentų įvardijamais Ngugi wa Thiongo iš Kenijos, Javieru Mariasu iš Ispanijos ar Margaret Atwood iš Kanados. Savo valandos jie sulauks, jeigu ne šiemet, tada kitais metais, jeigu ne šiame dešimtmetyje, tada – kitame. O jeigu ir nesulauks, esmės tai nepakeis.

K.Ishiguro savo sąskaitoje turi net keturis kūrinius, kurie jau yra tapę literatūros istorijos dalimi. Pirmasis jo romanas "Blankus kalvų vaizdas" ("A Pale View of Hills") pasirodė 1982 m. Kūrinyje pasakojama apie japonę Etsuko, karo našlę, atvykusią iš Nagasakio ir gyvenančią Anglijoje. Pas motiną iš Japonijos atvažiavęs sūnus Niko sužadina moters prisiminimus apie pirmagimę, dukrą Keiko, kuri baigė gyvenimą savižudybe. Pagrindinės kūrinio temos: praeities ir dabarties susikirtimai, subjektyvumo laikinumas ir improvizacinė prigimtis bei tapatumo progresas.

1986 m. pasirodė antrasis itin vertinamas K.Ishiguro romanas "Nepastovaus pasaulio dailininkas" ("An Artist of the Floating World"). Romane pasakojama apie nestabilų pokario Japonijos pasaulį bei  užplūdusius socialinius ir kultūrinius pokyčius. Visa tai perteikiama per Masujo Ono – dailininko, kūrusio Japonijos imperializmo propagandą Antrojo pasaulinio karo metu, asmeninę istoriją.

1989 m. pasirodė bene pats svarbiausias K.Ishiguro kūrinys, kuris yra išverstas ir lietuviškai – "Dienos likučiai" ("The Remains of the Day"), pasakojantis stereotipinio brito džentelmeno ir liokajaus Stevenso gyvenimo istoriją. Kūrinyje tyrinėjamos orumo, socialinio suvaržymo, atminties temos, o, anot kritikų, šis K.Ishiguro darbas yra kvapą gniaužiantis romanas, kuris kartais skaudus, kartais linksmas ir tuo pat metu negailestingai, tačiau be jokio žiaurumo, vien užjaučiamai žvelgiantis į Britanijos visuomenę. 1993 metais pagal šį filmą režisierius Jamesas Ivory (1928) pastatė aštuoniems "Oskarams" nominuotą filmą su Anthony Hopkinsu pagrindiniame vaidmenyje.

1995 m. pasirodė ketvirtasis K.Ishiguro kūrinys – siurrealistinis romanas "Nepaguostieji" ("Unconsoled"), pasakojantis Ryderio, "talentingiausio savo kartos pianisto", istoriją. Ryderis turi koncertuoti neįvardytame, bet "dėl muzikos išprotėjusiame mieste". Pagrindinis veikėjas suvokia, jog tai gali būti jo svarbiausias gyvenimo pasirodymas, tačiau bėdų gali pridaryti labai reti, bet Ryderį vis kamuojantys amnezijos priepuoliai. Klajodamas mieste, turinčiame ir metafizinį lygmenį, Ryderis atranda save, sutinka senus pažįstamus ir vis dažniau susiduria su savo praeitimi, kuri įžūliai braunasi į dabartį.

Į mūsų kalbą buvo išverstas ir priešpaskutinis gerų įvertinimų sulaukęs K.Ishiguro darbas 2005 m. romanas "Neleisk man išeiti" ("Never Let Me Go"), kuriuo autorius žengė į iki tol jam svetimą mokslinės fantastikos žanrą. Pagal šį kūrinį 2010 m. irgi buvo sukurtas filmas. K.Ishiguro tikrai turi ką pasiūlyti literatūros mėgėjams.

Nors į lietuvių kalbą yra išversti tik du šio angliškai rašančio japono darbai, nereikia atmesti tikimybės, kad leidėjai dabar mus pamalonins ne tik pakartotiniais senų K.Ishiguro kūrinių leidimais, bet ir naujais vertimais.