Profesorius Aaron Levenstein statistiką yra palyginęs su bikiniu – tai, ką jį atskleidžia, sudomina ir suintriguoja, tačiau tai, ką paslepia, yra esmė. Paviršutiniška Lietuvos darbo rinkos statistinių rodiklių analizė gali labai suklaidinti – Statistikos departamento skaičiuojamas nedarbo lygis didėjo ir praėjusių metų pabaigoje ir šių metų pradžioje. Tačiau pažvelgę po šiuo „bikiniu“ matome, kad tendencijos yra labai džiuginančios, o pagrindo nerimui kol kas nėra. 

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, nedarbo lygis pirmąjį šių metų ketvirtį siekė 12,4 proc. ir buvo didesnis nei praėjusių metų pabaigoje. Tačiau darbo rinkai, ypač Lietuvoje, būdingas ryškus sezoniškumas – žiemomis apmiršta statybų sektorius, dalies darbuotojų atsisako apgyvendinimo ir maitinimo sektoriai, ypač kurortiniuose miestuose. Todėl ketvirtinių pokyčių palyginimas yra beprasmis, o patikima lyginti tik nedarbo lygį tais pačiais skirtingų metų ketvirčiais.

Nekyla abejonių, kad jau antrąjį šių metų ketvirtį nedarbas pastebimai sumažėjo, ir dar šiemet po ilgos pertraukos gali vėl nukristi žemiau 10 proc. kartelės. Apie tai signalizuoja darbo biržos duomenys – liepos pradžioje registruotas nedarbas buvo 1,5 procentinio punkto mažesnis nei prieš metus ir net 2,9 procentinio punkto mažesnis nei metų pradžioje. Darbo biržoje vis dar registruota 156,5 tūkst. bedarbių, tačiau per metus jų skaičius sumažėjo net  31 tūkstančiu. Išaugęs darbdavių registruojamų laisvų darbo vietų, ypač neterminuotam darbui, rodo, kad tai nėra trumpalaikis pagerėjimas.

Pagrindinės nedarbo padidėjimo šių metų pradžioje priežastys buvo sezoniškumas ir išaugęs gyventojų aktyvumo lygis – vis daugiau darbo rinkoje anksčiau neaktyvių asmenų nusprendė pradėti ieškoti darbo. Tačiau dėl didėjančio gyventojų aktyvumo reikia džiaugtis, o ne nerimauti – vis mažiau darbingų Lietuvos piliečių nusprendžia dienas leisti ne ant sofos, pasitenkinant nemaistingu socialinių pašalpų ir šešėlinių pajamų kokteiliu.

Prieš krizę net 33 proc. sveikų darbingo amžiaus gyventojų darbo rinkoje buvo neaktyvūs – nei dirbo, nei ieškojo darbo. Šiuo metu išaugus gyventojų aktyvumui tokių liko tik 26,5 procento. Tai vis dar gana aukštas rodiklis, todėl reikia siekti tolimesnio jo mažėjimo – didinti paskatas ieškoti darbo arba kurti galimybes legaliai dirbti savarankiškai. Būtų idealu, kad, panašiai kaip Skandinavijos valstybėse, ne daugiau nei 20 proc. darbingų žmonių darbo rinkoje būtų pasyvūs ir tik dėl dviejų pateisinamų priežasčių – besimokant arba auginant vaikus.

Analizuojant darbo rinkos tendencijas ir norint išvengti grubių klaidų (pavyzdžiu, užmiršti, kad nedarbo rodikliams įtakos turi ir migracija), saugiausia vertinti užimtumo, o ne nedarbo tendencijas. „Eurostat“ duomenimis, metinis užimtųjų skaičiaus augimas, įvertinus sezoniškumą, Lietuvoje jau tris ketvirčius iš eilės viršijo 2 proc. ir buvo sparčiausias ES. Todėl kalbėti apie stagnuojančią darbo rinką – nepadoru.

Prabėgus keliems metams lėtinės darbo rinkos ligos Lietuvoje, kaip ir, beje, daugelyje išsivysčiusių šalių, paūmės – vienu metu vis labiau truks kvalifikuotos darbo jėgos, o įgūdžių ir išsilavinimo neturinčius asmenis darbo rinkoje pakeis vis išmanesni, lankstesni ir besimokantys robotai (taip, robotai) bei programinė įranga. Tam reikia ruoštis jau dabar – pirmiausia iš esmės reformuojant švietimo sistemą. Tačiau kol kas panikuoti dėl tendencijų darbo rinkoje dar anksti – bikinis yra iš praėjusio sezono, ir nieko baisaus neslepia.