Neeilinio ruso kritika Vakarų adresu

Prieš maždaug 40 metų, 1978 m. birželio 8 d., rusų rašytojas Aleksandras Solženicynas,  dėl „Gulago archipelago“ sovietų  ištremtas į Vakarus, Harvardo universiteto diplomų įteikimo šventėje pasakė kalbą, kurioje išreiškė savo nuogąstavimus dėl amerikiečių visuomenės ir kultūros patvarumo.

„Tie nuogąstavimai rezonuoja ir šiandien, – teigia žurnalo „American Conservative“ apžvalgininkas Jeffas Groomas, – nors Solženicynas savo  kalboje, pavadintoje „Suskilęs pasaulis“ arba „Išsekę Vakarai“, amerikiečiams ir vakariečiams apskritai pasiūlė labai mažai paguodos.

Tuo metu, 1978-aisiais, Amerika dar svirduliavo nuo patirtų smūgių Vietname ir nejautė didelio įkvėpimo iš tuomet jai vadovavusios Džimio Karterio vyriausybės. Harvarde susirinkę absolventai – Amerikos elitas – tikriausiai tikėjosi, jog buvęs Gulago kalinys pačiame Šaltojo karo įkarštyje pagirs ir iškels amerikiečių išskirtinumą bei jų išpažįstamus demokratinius idealus.

Tačiau to jis nepadarė, jo ketinimai buvo kitokie, jis nutaręs atskleisti ne „saldžią“, o „karčią“ teisybę, bet „ją pasiūlyti kaip draugas, ne kaip priešas“.

Kalbėdamas rusiškai, o vertėjui jo žodžius perduodant angliškai, Solženicynas barė Vakarų materialistinės kultūros aroganciją bei  patenkintumą savimi ir išryškino kai kurių pasiekimų, dėl kurių Vakarų demokratijos seniai didžiuojasi, neigiamas išdavas.

Taip darydamas jis pabrėžė, kad tikroji skirtis tarp dviejų menamų pasaulio supergalybių daug gilesnė ir sudėtingesnė nei paprasta kapitalizmo ir komunizmo priešprieša.

O to gilesnio, platesnio konteksto ir jo supratimo Amerikai šaltojo karo laikais ypač trūko, nors šis kontekstas sąlygojo viską – ir politiką, ir naujienas, ir kiną, ir aukštąjį mokslą.

Tada šis Nobelio premijos laureatas ir prikišo Vakarams kitų pasaulio dalių kolonizavimą – ne tik nesitikint jokio tikro pasipriešinimo, bet ir su panieka visoms vertybėms, galinčioms slypėti kolonizuojamų tautų požiūriuose į gyvenimą.

Visa tai rodėsi esąs milžiniškas pasisekimas, be jokių geografinių ribų. Vakarų visuomenė plėtėsi, pergalingai didėjant žmogaus nepriklausomybei ir galiai.

Tačiau ribų vis dėlto buvo, ir 1978 m. „jau buvo sunku prognozuoti, kokio dydžio sąskaitą buvusios kolonijinės valstybės pateiks Vakarams. Ir dar nebuvo aišku, ar tai sąskaitai apmokėti Vakarams pakaks atsisakyti ne tik paskutiniųjų savo kolonijų, bet ir viso savo turto“.

Tuo tarpu Vakaruose suėjo terminas apmokėti sąskaitą ir už Švietimo amžių, už humanizmą be Dievo ir už nežabotą individo laisvę.

Pasak A. Solženicyno, „destruktyviai ir neatsakingai laisvei suteikta beribė erdvė. Visuomenė pasirodė neturinti priemonių saugotis nuo žmogaus degradacijos bedugnių, pvz., nuo piktnaudžiavimo laisve tam, kad jaunimas būtų žalojamas moralinio smurto, tarkim, filmų, kupinų pornografijos, nusikaltimų ir siaubo.

Visa tai laikoma laisvės dalimi, kurią teoriškai gali atsverti jaunų žmonių teisė nežiūrėti ir nepriimti“.

Tada A. Solženicynas apkaltino Vakarų valdančiąją klasę stokojant „pilietinės drąsos“ ir paliekant visuomenę su tokiu laisvės ir materialios naudos kiekiu, kad žmonės nebeteko „bendrojo gėrio“ idealų ir dvasinio peno, motyvuojančio ir grinžiančio pačią laisvę iš esmės.

Kiekvienam piliečiui Vakaruose suteikta geidžiamoji laisvė ir materialinė gerovė tokia kiekybe ir kokybe, kad teoriškai garantuotas laimės pasiekimas – ta nuskurdinta šio žodžio reikšme, kuri per tuos dešimtmečius įsigalėjo.

Šiame procese tačiau pražiūrėta, jog nepasotinamas troškimas turėti dar daugiau daiktų ir dar geresnį gyvenimą bei aktyvios pastangos tą pasiekti daugelio vakariečių veiduose įspaudžia nerimo ir net depresijos žymes, nors įprasta atsargiai tokius jausmus nuslėpti.

Bet ši konkurencinė kova už dar turtingesnį materialiniu požiūriu gyvenimą pradeda užvaldyti visą žmogaus mąstymą ir neatveria jokių kelių į dvasinį stiprėjimą ir plėtrą.

Prieš modernybę galiojusiu pasaulio supratimu, kuris baigėsi su renesansu, žmonija buvo iš prigimties pažeista ir turėjo būti pagydyta. Tačiau po šitų blogų laikų, – sakė Solženicynas, „mes atsukome nugaras Dvasiai ir kraštutiniu bei nepateisinamu uolumu apkabinome visa tai, kas materialu“.

„Kai kūrėsi moderniosios Vakarų valstybės, – tęsė jis, – paskelbtas principas, jog valdžios turi tarnauti žmonėms, o žmonės turi būti laisvi ir siekti laimės. Žemė jau nebebuvo Dievo valda, „pasaulis priklauso žmonijai ir visus gyvenimo trūkumus sukelia netikusios socialinės sistemos, kurias reikia taisyti“.

Savo auditorijai Solženicynas priminė – kurdamasi Amerika suprato, kad „visos individualios žmogaus teisės suteikiamos remiantis tuo, kad žmogus yra Dievo kūrinys. Kitaip sakant, laisvė individui suteikiama  sąlygiškai, atsižvelgiant į jo nuolatinę religinę atsakomybę“.

Niekada istorinė laisvės idėja ar laimės siekimas nebuvo interpretuojama kaip „instinktų ar užgaidų“ tenkinimas“, – sakė Solženicyno interpretatorius Jeffas Groomas žurnalo „American Conservative“ paskelbtame straipsnyje.

Tai tiek šįsyk užsienio spaudos apžvalgos diplomų įteikimo švenčių proga. Kitą kartą tęsime A. Solženicyno minčių Vakarų ir Amerikos adresu apžvalgą.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Juokiasi puodas.

Juokiasi puodas.  portretas
Geriau kalbėtų ir kritikuotų savo tautą bei jos vadus. Victor
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Apie vienintelę atramą oligarchiniam užvaldymui
    Apie vienintelę atramą oligarchiniam užvaldymui

    Panašu, jog dvi Rytų partnerystės valstybės – Gruzija ir Moldova – įprastai lyginamos savo pažanga Europos integracijos srityje, pradėjo gana atkakliai varžytis ir kurią apraizgė didesnis vieno milijardieriaus voratinklis. Ką turiu...

    2
  • Nevilties sausra
    Nevilties sausra

    Vilniuje itin šventiškai pristatyta naujoji, devintoji, "Renkuosi mokyti!" mokytojų karta. Liejosi džiugesys: norinčiųjų tapti mokytojais – rekordiškai daug! Nuo rugsėjo į 21 mokyklą įsilies 25 pokyčio komandos da...

  • Strateginė korupcijos karuselė
    Strateginė korupcijos karuselė

    Ar statistinis žmogus pirktų daiktą už pusę milijono, o paskui jį sandėlyje metų metus laikytų nenaudojamą? Na, jei sveiko proto, taip tikrai nedarytų. ...

    5
  • Apie švietimą dabarčiai ir ateičiai
    Apie švietimą dabarčiai ir ateičiai

    Birželio mėnuo tradiciškai ragina kalbėti apie švietimą, o šiandienės visuomeninės aktualijos – apie koncernus ir užvaldymą. Nei daugiau, nei mažiau, apie valstybės užvaldymą, palenkiant savo verslo interesams politikus. ...

    2
  • Minkštosios galios D diena
    Minkštosios galios D diena

    Dėmesio, dėmesio! Kalba driežažmogių ir masonų slapto CŽV kalėjimo atstovybė prie Susisiekimo ministerijos. Projekto "Naujojo pasaulio įsakymas" ("New world order") planuotojai ir vykdytojai jums byloja Viešpaties George&ls...

    7
  • Blogiausias pasimatymas gyvenime. Kaip jo išvengti?
    Blogiausias pasimatymas gyvenime. Kaip jo išvengti?

    Gal ir yra žmonių, tiesiog dievinančių pirmuosius pasimatymus, bet daugeliui jie kelia ne itin daug teigiamų emocijų. Neretai susitikimai su dar mažai pažįstamu asmeniu, kuriam simpatizuojate, panašėja labiau į delnus prakaituoti verčiantį ...

    4
  • Premjero vergai ir vasalai
    Premjero vergai ir vasalai

    Po skambių premjero Sauliaus Skvernelio pareiškimų, kad Vilniuje ir Kaune planuojamų statyti atliekų deginimo gamyklų   projektai dvelkia korupcija, bent trumpam buvo atsiradusi viltis, jog bus atidžiai jais pasidomėta. O įtarimų ir k...

    8
  •  Lietuviškųjų tiltų istorijos
    Lietuviškųjų tiltų istorijos

    Šiemet šimto metų sukaktį mini aukščiausias ir ilgiausias Lietuvoje Lyduvėnų geležinkelio tiltas, iškilęs virš Dubysos slėnio į 42 m aukštį. Jis kelyje tarp Radviliškio ir Pagėgių, yra 570 m ilgio ir...

  • Asfalto vaikai
    Asfalto vaikai

    Šiandien vyresniems moksleiviams paskutinė mokslo metų diena. Atostogos! Lietuva rūpinasi savo ateitimi, vaikų stovykloms šiemet išdrebino 1 mln. eurų. Susimetė gailestingosios ministerijos, savivaldybės. Pridūrė, davė daugiau ne...

  • Ar išlaisvinsim kultūrą iš sostinės?
    Ar išlaisvinsim kultūrą iš sostinės?

    Vasarą iš Europos sostinių pasklinda kultūros renginiai. Tai metas, kai galima išvėdinti didžiąsias koncertų sales ir pasirengti naujam sezonui. Būtent dėl to pasaulyje žinomi Europos festivaliai kraustosi iš sostinių. Be to, ta...

Daugiau straipsnių