Formuojant komandą R. Karbauskiui pravertė mokyklos suole girdėta išmintis. Leninas sakė, kad „kiekviena virėja gali valdyti valstybę“, o „iš visų menų mums svarbiausias kinas“. Akivaizdu, kad šios dvi tiesos paskatino kandidato į kultūros ministrus ieškoti tarp moterų, kino eksperčių. Ne atsitiktinai kultūros ministre tapo ilgametė Lietuvos kultūros atašė Švedijoje, buvusi Lietuvos kino centro direktoriaus pavaduotoja Liana Ruokytė-Jonsson.

Regis, neįmanoma aplenkti kultūros ministro Remigijaus Vilkaičio, kuris dėl mažų atlyginimų dejavusiems kolegoms aktoriams pasiūlė vykti į Ispaniją skinti pomidorų. Tačiau dabartinė ministrė pranoko ir jį.

Paskelbus konkursą į Operos ir baleto teatro vadovus, buvo surašyti reikalavimai, kurių neatitiko nė vienas kandidatas. Vertintojai pasirodė esą nekompetentingi suvokti reikalavimų ir atrinkti kandidato. Kultūros ministrės sudaryta komisija nesugebėjo išrinkti ir Lukiškių aikštės nugalėtojo. O ko vertos pastangos gelbėti griūvantį Gedimino kalną...

Neįgali, tačiau arogantiška kultūros ministrės komanda elgiasi kaip būrys revoliucionierių. Paklausus, kokiais įstatymais ar teisės aktais vadovaujasi, dažnai atsako: mes taip sugalvojome.

Pasirodo, demokratinės Lietuvos kultūros lauke nepaisoma įstatymų. Koją kišo profesionalumo, kurį prieš metus ateidama į valdžią deklaravo R. Karbauskio vadovaujama partija, stoka. Visi žino, kad profesionalas, kaip skelbia Tarptautinių žodžių žodynas, yra specialistas, savo srities žinovas, gyvenantis iš savo profesijos.

Vasarą L. Ruokytė-Jonsson patvirtino naujus kvalifikacinius reikalavimus kultūros įstaigų vadovams. Nuo šiol jie privalo turėti aukštąjį universitetinį ar jam prilygintą meno, humanitarinių arba socialinių mokslų srities išsilavinimą (magistro kvalifikacinį laipsnį) ir ne mažesnę kaip 5 metų vadovaujamojo darbo patirtį. Pagal Studijų kokybės vertinimo centro patvirtintą sąrašą, socialinių mokslų sričiai priskirti ir žemės ūkio ekonomikos specialistai, bankininkai, psichologai, socialiniai darbuotojai, sportininkai, finansininkai, rinkodaros specialistai.

Taip kultūros ministrė atvėrė Pandoros skrynią. Galima nujausti, kad teatrui ar muziejui pradėjus vadovauti žemės ūkio ar sporto ekspertui, kultūra bus negrįžtamai sunaikinta. Šią kryptį liudija ir pastangos palaidoti lietuvių kalbą. Pastaruoju metu parengti teisės aktų projektai, kaip panaikinti lietuvių, kaip valstybinės, kalbos statusą, kuris yra įtvirtintas Konstitucijoje.

Jeigu, pasak R. Karbauskio, Kultūros ministerijai gali vadovauti kiekviena profesionalų negebanti suburti kultūros atašė, ar Lietuvos kultūra nebus tik Naisių teatro lygio?