Sąjungininkams vadovauti antrajame El Alameino mūšyje paskiriamas Bernardas Law Montgomery (1887–1976) – žemo ūgio, liesas ir išblyškęs žmogelis, pastoriaus sūnus, dalyvavęs ir Pirmajame pasauliniame kare (1914–1918) bei patyręs Diunkerko evakuacijos "malonumus". Eiliniai kariai nerimauja dėl naujo vado, dėl savo sprendimo suabejoja ir pats Winstonas Churchillis (1874–1965).

O tuo metu Trečiajame reiche šveicarų kilmės šarlatanas Karlas Ernstas Krafftas (1900–1945) turi išpranašauti būsimų kautynių baigtį. Atlikęs savo procedūras, jis paskelbia – B.L.Montgomery‘io šansai mūšyje didesni. Vėliau K.E.Krafftas išpranašaus bombos nukritimą ant nacių Propagandos ministerijos ir bus suimtas. Savo gyvenimą jis baigs Buchenvaldo koncentracijos lageryje.

Šis šveicaras ne vienintelis ezoterikos "mokslų" atstovas nacių stovykloje. Jo pirmtakas – Erikas Janas Hanussenas (tikrasis vardas Hermannas Steinschneideris, 1889–1933), žydų kilmės cirko artistas ir sukčius iš Austrijos, pelnys Adolfo Hitlerio (1889–1945) prielankumą savo prognozėmis, skelbiančiomis nacių pergalę rinkimuose. Jo įtaka augs Adolfui tol, kol kiti naciai, apimti pavydo, jį nužudys.

Mokslininkai daug dėmesio skiria Antrojo pasaulinio karo priežastims tirti. Vis dėlto viena sritis, prisidėjusi prie nacizmo iškilimo, yra nevertinama rimtai bei paliekama egzotikos mėgėjams. Tai – okultizmas.

Nors į šią sritį vis dar numojama ranka, iš pastarųjų informacinio-hibridinio karo metų matyti, jog sektos, kultai, sąmokslo teorijos, būrimai ir net vadinamoji alternatyvi medicina (pvz., gydymas dvasiškai "įkrautu" tualetiniu popieriumi), gali būti galingas ginklas, darantis ilgalaikę žalą visuomenei.

Tai sukelia nerimą ir nežinomybę, įneša sumaištį į bendruomenės gyvenimą, prisideda prie visuomenės susiskaldymo ir izoliacijos, o, svarbiausia, gali pagimdyti idėjas ir reiškinius, sukelsiančius kančias milijonams žmonių.

Istorijos veikaluose pernelyg daug dėmesio skiriama Versalio taikos sutarčiai (1919) ir tarpukario ekonomikos skauduliams. Tuo pat metu Tulės draugija (Thule-Geselischaft), tiesiogiai prisidėjusi prie nacionalsocializmo gimimo ir iškilimo, tarsi ignoruojama.

Tulės bendrija buvo slaptoji draugija. Jos narius vienijo aistra germanų kultūrai bei potraukis okultiniams "mokslams". Jų simbolis buvo būtent svastika – ženklas, iki tol Rytų šalyse reiškęs saulę, gyvenimo džiaugsmą ir dvasinį nušvitimą. Formaliai ši draugija buvo įkurta 1918 m., tačiau ji susikūrė dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą.

Draugijos pavadinimas yra nuoroda į pamatinę idėją. Šios bendrijos nariai tikėjo, jog kadaise egzistavo Tulė – mistiška šalis toli šiaurėje, kurioje gyveno materialiai ir dvasiškai turtingų antžmogių, vadinamų atlantais, nacija. Dėl gamtos stichijų šis žemynas nugrimzdo į jūros dugną, o išsigelbėję atlantai atrado prieglobstį dabartiniame Tibete. Per daugybę metų, klajodami po pasaulį, jie galiausiai pasiekė dabartinę Europą. Jų palikuonis galima atpažinti iš šviesių plaukų, žydrų akių, aukšto ūgio bei puikios fizinės formos.

1919 m. dalis draugijos narių prisidėjo įkuriant politinę organizaciją – Vokiečių darbininkų partiją (Deutsche Arbeiterpartei, sutrumpintai DAP), kuri vėliau patobulins savo pavadinimą, pridėdama žodį "Nationalsozialistische". Būtent Tulės narys Dietrichas Eckartas (1868–1923) atvedė į šią draugiją DAP susirinkime sutiktą jaunuolį Adolfą.

Bet A.Hitleris taip ir netapo tikru draugijos nariu, tačiau dažnai dalyvaudavo jos susirinkimuose ir pelnė narių pagarbą. Tarp pastarųjų buvo Alfredas Ernstas Rosenbergas (1893–1946) – būsimasis nacizmo teoretikas ir ideologas, Rudolfas Walteris Richardas Hessas (1894–1987) – vienas fanatiškiausių Adolfo keliaklupsčiautojų, Hermannas Wilhelmas Göringas (1893–1946) bei Heinrichas Luitpoldas Himmleris (1900–1945) – būsimasis SS vadas, kuris save laikė vokiečių karaliaus Henriko Paukštininko (876–936) reinkarnacija.

Taip pat draugijoje buvo nemažai pasiturinčių narių, kurie materialiai rėmė DAP, vėliau virtusią nacių partija. Nors 1930 m. Tulės draugija buvo išformuota, tačiau po jos liko ne tik nauja politinė jėga, kuri užtikrintai ėmė kopti į Vokietijos valdžios olimpą, bet ir itin iškrypusios vizijos, kuriose buvo tapomas naujas pasaulis, santvarka, žmogus ir religija, kardinaliai besiskiriantys nuo iki tol buvusių.

Dėl geografo ir politiko Karlo Ernsto Haushoferio (1869–1946) įtakos (tarp jo studentų buvo ir tas pats R.Hessas) nacių partija didžiulį dėmesį skyrė Rytų kultūroms, ypač Tibeto. Kodėl? Veikiausiai dėl to, kad būtent šiame krašte randamos bene pačios seniausios istorijoje svastikos. Šie ženklai išlikę net nuo akmens amžiaus. Naciai tikėjosi Tibete rasti vadinamąją Šambalą – mistinę karalystę, minimą hinduistų tekstuose. Nors šiais laikais Šambala įsivaizduojama gėlių vaikų rojaus amplua, naciai čia tikėjosi rasti dar gyvus atlantus ar kokias nors kitas mistines jėgas, su kuriomis būtų galima sudaryti sandėrį, leisiantį užvaldyti pasaulį.

Todėl naciai į Tibetą siuntė nemažai tiriamųjų ekspedicijų, iš kurių garsiausia – 1938–1939 m. alpinistų kelionė, vadovaujama zoologo ir SS nario Ernsto Schäferio (1910–1992). Pakeliui į Šambalą alpinistai dar spėjo ištirti vietinius tibetiečius, siekdami nustatyti jų giminystę su atlantais.

Šie dalykai rodo, kad okultizmo reikšmę naciai vertino labai rimtai.

Beje, El Alameino kautynes E.Rommelis tikrai pralaimėjo, bet ne dėl to, kad jo čakros buvo prastesnės nei B.L.Montgomery‘io, o todėl, kad sąjungininkų vadas kantriai laukė, kol įgis karių ir technikos pranašumą. Išvarginęs vokiečius įtampa ir laukimu, jis privertė juos stoti į tiesmuką ir atvirą senamadišką kovą. Ją pradėjo pabūklais, tada buvo tankų ataka, o viską užbaigė pėstininkų puolimas durtuvais. Vėliau pats E.Rommelis užrašė: "Priešas mus paprasčiausiai sutraiškė savo svoriu."