Mintys apie 1918-uosius ir jų padarinius

2018-ųjų lapkritis – kupinas išdidumo ir nostalgijos, šalims minint Pirmojo pasaulinio karo pabaigą ir nepriklausomų valstybių susikūrimą (arba atsikūrimą) žlugus Austrijos-Vengrijos, Vokietijos ir Rusijos imperijoms.

Šie jausmai – visiškai pateisinami. Būtų nenormalu liūdėti, kad pražuvo Europos senoji feodalinė tvarka. Hitleriui ir Stalinui kelius atvėrė ne imperijų nuopuolis, o nugalėjusių didžiųjų valstybių nesugebėjimas suvokti, kokio masto uždavinys turi būti atliktas, kad pokario Europos gyvenimas susitvarkytų.

Ypatingą dėmesį reikėtų atkreipti į JAV Senato 1919 metų lapkritį surengtą apverktinai trumparegišką balsavimą nestoti į Tautų Lygą. Nedalyvaujant Jungtinėms Valstijoms ši tarptautinė organizacija tapo neveiksminga, kai Europoje atgijo didžiavalstybiška politika. Praėjus šimtmečiui atėjo gera proga apmąstyti, kaip 1918-ųjų atvertos galimybės buvo paleistos niekais. Tokios pačios klaidos turėtume nebekartoti.

Vis dėlto 1918-ųjų minėjimai taip pat yra nepilni be apmąstymų apie tuos, kam pasisekė prasčiau. Jeigu istorijos srovė būtų tekėjusi truputėlį kitaip, Europos žemėlapis – ir vėlesnių dešimtmečių baisūs įvykiai – būtų visiškai kitokie.

Yra viena kategorija šalių, gavusių nepriklausomybę 1918 metais, bet vėliau ją praradusių. Tokios buvo Armėnija, Azerbaidžanas ir Gruzija Kaukaze, taip pat Baltarusija ir Ukraina. Viso jos greitai tapo bolševikų troškimo sutriuškinti nepriklausomas valstybes prie savo sienų aukomis.

Kai jos atgavo nepriklausomybę 1991-aisiais, įvykiai, klostęsi septyniais dešimtmečiais anksčiau, jau buvo išblėsę iš gyvųjų atminties, tad jų praktinis poveikis buvo menkas. Dalinė išimtis – Baltarusijos Liaudies Respulikos rada, ištisą šimtmetį nepastebimai gyvuojanti tremtyje ir iki šiol išlaikanti simbolinį atotrūkį nuo autokratinės ir Kremliaus veikiamos valdžios Minske.

Estijai, Latvijai ir Lietuvai vargais negalais pavyko išvengti tokio paties likimo neramiais ankstyvaisiais nepriklausomybės metais, kai teko grumtis ne vien su bolševikais, bet ir vokiečių savanorių daliniais, Rusijos baltaisiais ir (Lietuvos atveju) Lenkija. Tačiau Baltijos šalims dvidešimt metų tarpukario nepriklausomybės buvo lemiamas veiksnys, nulėmęs 1991-aisiais atkurto valstybingumo sėkmę. Jos toliau egzistavo de jure, nepaisant faktinės okupacijos, įvykdytos Sovietų Sąjungos. Tai suteikė šioms šalims gyvybiškai svarbią prieigą prie finansinių ir kitokių išteklių, išlikusių egzilyje.

Įdomesnę kategoriją sudaro vietos, kurių svajonės apie nepriklausomybę taip ir liko neįgyvendintos. Iškiliausias pavyzdys – Idel-Uralas, trumpai gyvavusi valstybės užuomazga dabartiniame Tatarstane, vienoje iš Rusijos Federacijos respublikų. 1918 metais Idel-Uralas buvo sutriuškintas bolševikų, bet jo poveikis išlieka. Jo ištremtas lyderis Sadri Maksudi Arsalas palaikė glaudžius ryšius su turkų lyderiu Kemaliu Ataturku ir pasisakė už modernią, sekuliarią musulmonų valstybę. Šį rudenį Lvovo knygų mugėje buvo pristatyta iniciatyva, supažindinanti su šešių Pavolgio regiono respublikų – Mordovijos, Čiuvašijos, Marių respublikos, Tatarstano, Udmurtijos ir Baškorstano nepriklausomybės siekiais.

Ne vienas iš šių regionų nėra arti tikros nepriklausomybės prognozuojamoje ateityje. Daugumoje jų daugumą sudaro etniniai rusai; vietinės kalbos (tiurkų ir finougrų) bei kultūra (musulmonų ir pagoniškoji) yra nustumtos į pašalį. Nuo 10-o dešimtmečio Kremlius smarkiai sugriežtino kontrolę Rusijos provincijose, nors Čečėnija, gyvenanti pagal savas taisykles, yra didelė išimtis.

Tačiau būtų skubota manyti, kad ši istorija jau baigėsi. Bet kurios iš sovietinės imperijos pavergtųjų tautų nepriklausomybė kažkada atrodė tokia pat menkai tikėtina, kaip Tibeto laisvė – dabar. Neišmanėliškas, prievarta grindžiamas valdymas iš centro visada veikia erzinančiai, ypač jeigu bent jau tolimoje ir miglotoje praeityje esate pajutę laisvės skonį.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Ernesta A.

Ernesta A. portretas
Kažkada paskaičiavome , kad šešis kartus lietuviai turėjo išnykti--------veikiant kaimynams .

Kas tiesa, tai tiesa

Kas tiesa, tai tiesa  portretas
Rusų pavergtos tautos baigiamos asimiliuoti. Jos jau nebežino ar dar išlaikė savo tautos tapatybę, ar jau privalo vadintis rusais? Tautų rusinimas padarė savo.
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Kaip turėtų būti?
    Kaip turėtų būti?

    Yra anekdotas apie tai, kad filmų žiūrėjimas poroms daro neigiamą poveikį: moterys, prisižiūrėjusios romantinių dramų, bei vyrai, nespjaunantys į pornografiją, ekrane matytų nerealistiškų dalykėlių paskui tikisi ir tikrovėje. Nors juok...

    8
  • Akcizas arogancijai
    Akcizas arogancijai

    Yra toks žaidimas, kuriam tereikia popieriaus ir pieštuko. Užrašai sakinį, užlankstai, kad nesimatytų, tada siunti kitam – tas irgi užrašo, užlanksto ir t.t. Išvyniojus ritinuką būna smagaus juoko iš chaoti&sca...

    2
  • Sakmė apie Andų sniegą
    Sakmė apie Andų sniegą

    Pastaraisiais metais kino industrija daug dėmesio skiria Kolumbijos narkotikų baronui Pablo Emilio Escobarui Gaviriai (1949–1993). Vien per ketverius metus pasirodė net trys su juo susiję filmai, o kompanija "Netflix" 2015 m. ėmė rodyti s...

    6
  • Status quo viršenybė ES politikoje
    Status quo viršenybė ES politikoje

    Briuselyje vėl renkasi Europos Sąjungos (ES) valstybių ir institucijų vadovai tradiciniam gruodžio mėnesio Europos vadovų tarybos (EVT) susitikimui. Jo darbotvarkė gerai atspindi pagrindinius iššūkius, su kuriais tvarkosi ES. Tai –...

  • Kaip nepermokėti už šventes?
    Kaip nepermokėti už šventes?

    Dažnas gyventojas prieš žiemos šventes duoda sau pažadą neišlaidauti ir laikytis biudžeto, tačiau po švenčių suskaičiavus visas išlaidas neretai paaiškėja, kad išleista buvo daugiau nei turėta lė&sca...

    1
  • Mums per brangūs populistiniai politiniai karai
    Mums per brangūs populistiniai politiniai karai

    Dauguma iš mūsų žino, kad makrolygmeniu karas yra agresyvios ekonominės (valstybės ar valstybių sąjungos) politikos tąsa. Dauguma iš mūsų taip pat žino posakį, kad geriau bloga taika negu geras karas. ...

    8
  • Tik verslas, nieko asmeniša
    Tik verslas, nieko asmeniša

    Prieš bemaž dešimtmetį sukeldama malonų triukšmą į Lietuvą atėjusi finansinių paslaugų kompanija "Barclays" lygiai taip pat demonstratyviai išeina. Nors apie ketinimus palikti Lietuvą užsiminta gerokai anksčiau...

  • Adventinės premjero godos
    Adventinės premjero godos

    Premjerui nelaiko nervai. Visai galimas dalykas, kad konservatoriai su kitais nedraugais, galbūt net pasitelkę Kremliaus nekrikštus, kelia sumaištį valstybėje: pasamdė maištininkus, kurie niekaip neapleidžia J.Petrauskienės minister...

    3
  • Ar tikrai „Brexit“ reiškia „Brexit“?
    Ar tikrai „Brexit“ reiškia „Brexit“?

    „Brexit“ svarbus ne vien britams, bet ir šalims, juntančioms Rusijos ir Kinijos spaudimą, stelbiamoms didelės, bet prastai valdomos Vokietijos arba pernelyg apleistoms Jungtinių Valstijų – ypač regione tarp Baltijos ir Juodosios ...

    1
  • Iš kur tie milijonai?
    Iš kur tie milijonai?

    Švietimo krizė atskleidė ne tik tai, kad Lietuvos mokymosi sistemos pokyčiai visiškai neparengti. Ji numetė šydą nuo mūsų valdžios sukto veido. Teisi Jos Ekscelencija sakydama, kad ši Sauliaus Skvernelio Vyriausybė aroganti...

    3
Daugiau straipsnių